Visos pasaulio kultūros tūkstančius metų gydymui naudojo vaistinius augalus. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, daugiau nei trečdalis pasaulio gyventojų vis dar neturi galimybės gauti svarbiausių šiuolaikinių vaistų, taigi pasikliauja gydymu vaistažolėmis. Toks gydymas ypač svarbus tuose kraštuose, kuriuose gyvena vadinamosios pirmykštės tautos: indėnai, aborigenai, čiukčiai, eskimai, bušmėnai ir kiti. Labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse vėl populiarėja laboratorijose ar vietinių žolininkų gaminami vaistažolių preparatai.
„Tik dozės dydis nulemia, kas yra nuodas, o kas – vaistas, nes nuodų yra visame kame.“Vaistažoles dažniausiai renkasi tie, kurie bijo šalutinio cheminių vaistų poveikio arba serga lėtinėmis ligomis (taigi yra priversti nuolat vartoti vaistus). Visuomenėje plačiai paplitusi nuomonė, kad vaistažolių preparatai ‒ sveikesni ir natūralesni. Tiesa ta, kad išskyrus liaudies išmintį ir ilgametes vaistažolių vartojimo tradicijas, nėra mokslu grįstų jų efektyvumo įrodymų.
Iki šiol mokslas gana vangiai tyrinėjo vaistažolių poveikį sveikatai. Nepaisant to, farmacijos rinkoje yra daugybė vaistažolių preparatų, kurių tinkamas dozavimas ir šalutinis poveikis neretai lieka neaiškūs. Kaip sakė Paracelsas: „Tik dozės dydis nulemia, kas yra nuodas, o kas – vaistas, nes nuodų yra visame kame.“
Ką reikia žinoti apie vaistažoles?
Lietuvoje netrūksta patyrusių žolininkų, kurie gali patarti, kaip teisingai vartoti vaistažoles, kad jų nebūtų perdozuota, ir kokias vaistažoles galima maišyti, siekiant didesnio poveikio.Vaistiniai augalai gali būti vartojami tiek pavieniui, tiek su kitomis vaistažolėmis. Jų mišiniai neretai būna efektyvesni ir turi mažesnį šalutinį poveikį.
Visgi prieš vartojant vaistažoles svarbu išsiaiškinti, ar tikrai jos tinka konkrečiai ligai gydyti ir kokio kiekio jų reikia. Ne visos vaistažolės tinka, pavyzdžiui, nėščioms ar krūtimi maitinančiomis moterims, taip pat žmonėms, sergantiems tam tikromis ligomis. Be to, skiriasi ir vaistažolių vartojimo būdai: vienus preparatus reikia naudoti išoriškai (tepti, įtrinti, dėti kompresus), kitus ‒ vidujai (gerti, įkvėpti, tepti vidinę odą).
Svarbu įsitikinti ir vaistažolių kokybe, kurią nulemia tai, kur vaistažolės augo, kaip jos buvo surinktos ir apdorotos. Vaistažolės yra gaunamos iš dviejų šaltinių: natūralios laukinės gamtos arba ūkių, kuriuose jos auginamos jau sukultūrintos. Tiek vienos, tiek kitos vaistažolės gali būti veiksmingos, tačiau prieš nusprendžiant jas vartoti patartina išsiaiškinti, kaip ir kur jos augo, kitus su jų kokybe ir efektyvumu susijusius dalykus.
Vaistažolės ir mokslas
Vaistažolės gali būti vartojamos vienos arba kartu su cheminiais vaistais, siekiant padidinti arba sumažinti vaistų poveikį. Paprastai, kai susergama, pavyzdžiui, peršalimo ligomis, gydomasi tiek vaistažolėmis, tiek, jei jos pasirodo neveiksmingos, cheminiais vaistais. Kadangi vaistiniai augalai (kaip ir bet kurie kiti augalai) yra sudaryti iš daugelio dalių: sėklų, uogų, šaknų, lapų, žievės ir žiedų, dažnai nėra žinoma, kuri augalo dalis yra veiklioji, gydant atitinkamą ligą. Tam reikalingi moksliniai tyrimai.
Vaistažolių tyrimais užsiima tokios mokslo šakos kaip augalų biologija, chemija, farmakologija ir klinikiniai mokslai. Laboratorijose atliekami specialūs tyrimai, kuriais stengiamasi patikrinti ir iš naujo atrasti gydomąsias vaistažolių savybes. Tokie mėginimai išsiaiškinti, kokios vaistažolės yra veiksmingos ir nekenksmingos, pastaruoju metu ypač klesti Azijos šalyse, kuriose jie siejami su šalių nacionaline plėtra ir yra pagrindinė biotechnologinių tyrimų sritis.
Didesnis informacijos kiekis apie vietines ir nevietines vaistažoles, augančias kitų šalių teritorijose, padėtų pasveikti naudojant vien natūralius preparatus: arbatas, užpilus, antpilus, ištraukas ir t. t. Tiesa, nemažai žinių, kokios vaistažolės tinkamos skirtingoms ligoms gydyti, buvo prarastos kartu su šiuolaikinės medicinos ir cheminių vaistų atėjimu. Be to, daug vaistinių augalų dingo nuo žemės paviršiaus dėl pasikeitusių ekologinių sąlygų ir didėjančios žmonių populiacijos, todėl itin svarbu išsaugoti bent turimas žinias apie vaistažoles. Tai galima padaryti surenkant informaciją iš žolininkų, ją užrašant, išanalizuojant ir išplatinant pasaulio mastu. Remiantis surinktais duomenimis būtų lengviau atlikti ir savarankiškus vaistinių augalų tyrimus.
Svarbus aspektas ‒ dalinimasis informacija apie vaistažoles tarp skirtingų šalių žolininkų ir tyrėjų. Gali būti, jog vienos šalies teritorijoje augantys augalai yra vertingi visai žmonijai, o tyrimus su jais gali atlikti tik kitoje šalyje dirbantys mokslininkai, turintys pažangesnes technologijas. Vaistažolių tyrimai padėtų sumažinti šalutinio neigiamo poveikio galimybę, užtikrintų jų efektyvumą ir suteiktų galimybę įtraukti vaistažoles į šiuolaikinės medicinos praktiką. Jos galėtų būti išrašomos vietoj įprastų vaistų ar netgi pakeisti antibiotikus.
Taip pat skaitykite:
Trys natūralios arbatos nuo peršalimo. Išbandėme! »
Vaistažolės, kurios pravers kelionėje »
Vaistažolių enciklopedija (aprašymai ir receptai) »
Lithuanian