Alkoholizmas

Alkoholizmu sergantiems asmenims pasireiškia daug simptomų ir sutrikimų. Šie žmonės nejaučia saiko vartodami alkoholį, jaučia didelį potraukį jį gerti. Jiems vystosi tolerancija, todėl jie turi gerti vis daugiau šių gėrimų tam, kad pasiektų tam tikrą būklę. Neretai alkoholikai geria būdami visiškai vieni arba slepia nuo aplinkinių savo priklausomybę. Negavę išgerti jie patiria abstinencijos sindromą: pykinimą, vėmimą, stiprų prakaitavimą, drebulį. Šiems asmenims sutrinka atmintis: jie neatsimena kai kurių epizodų ar pokalbių. Gėrimas jiems tampa tam tikru ritualu, neretai alkoholikai geria reguliariai kažkuriuo konkrečiu metu. Artėjant šiam išgėrimo laikui jie neretai pasidaro dirglūs, o jei tuo metu neturi alkoholio, gali būti pikti. Alkoholikai yra linkę laikyti alkoholius gėrimus neįprastose vietose: darbe, automobilyje. Jie ima gerti vien tam, kad jaustųsi gerai ar normaliai. Pakinta ir alkoholikų gyvenimas: atsiranda problemų darbe, asmeniniuose santykiuose, nyksta susidomėjimas anksčiau mėgta veikla. 

Alkoholizmas išsivysto pamažu, nors, kaip manoma, yra žmonių, kurie jautriau reaguoja į alkoholį nuo pat pirmųjų išgėrimų, todėl alkoholizmas jiems gali išsivystyti greičiau. Laikui bėgant, dažnas alkoholio vartojimas pakeičia normalų cheminių medžiagų balansą žmogaus smegenyse ir nerviniuose laiduose, todėl kinta žmogaus gebėjimas justi malonumą, kritiškai vertinti aplinką, kontroliuoti savo kūną. Šie pokyčiai lemia didėjantį poreikį ir toliau vartoti alkoholį tam, kad pajustų nors šiek tiek malonumo. Alkoholizmas taip pat gali sukelti ir sveikatos sutrikimų. Alkoholikai turi didelę riziką susirgti alkoholiniu hepatitu (kepenų audinio uždegimas), o vėliau ir kepenų ciroze, jiems sutrinka virškinamojo trakto veikla, atsiranda širdies sutrikimų, gali prasidėti cukrinis diabetas, sutrikti lytinė funkcija, dingti menstruacijos, prastėti rega, prasidėti osteoporozė (kaulinio audinio tankio mažėjimas), silpnėti imunitetas, didėti onkologinių susirgimų ir neurologinių komplikacijų rizika. Moterys, nėštumo metu piktnaudžiaujančios alkoholiu, labai kenkia vaisiui, tokie vaikai gimsta su įgimtu vaisiaus alkoholiniu sindromu.

Diagnozuodamas alkoholizmą, gydytojas išsamiai apklausia pacientą apie jo gėrimo įpročius. Neretai apklausiami ir šeimos nariai ar draugai. Nėra specifinių tyrimų, leidžiančių diagnozuoti alkoholizmą. Ši diagnozė paprastai rašoma tuomet, kai per paskutinius dvylika mėnesių žmogui tiko bent jau trys kriterijai iš šių: tolerancija alkoholiui (todėl geria vis daugiau), abstinencijos sindromas negeriant, didesnis alkoholio suvartojimas nei ketinta, nuolatinis potraukis ir poreikis gerti alkoholį, mėgstamų veiklų apleidimas dėl alkoholio, tolimesnis alkoholio vartojimas net ir žinant to sukeliamas pasekmes, alkoholio ieškojimas ir vartojimas nemažą dalį dienos laiko. Tokį pacientą būtina ištirti dėl alkoholizmo komplikacijų: patikrinti kepenų, širdies, nervų sistemos, akių, virškinamojo trakto ir lytinės sistemos būklę ir funkciją. 

Pats svarbiausias žingsnis gydymo link turi būti paciento apsisprendimas nustoti gerti. Kai žmogus pripažįsta savo problemą, jam tampa nesunku padėti. Galima taikyti keletą skirtingų gydymo būdų. Įvairiose gydymo įstaigose dažnai taikoma detoksikacija ir abstinencija. Neretai pacientams būna naudinga lankyti grupinę psichoterapiją arba anoniminių alkoholikų susitikimus. Kartais gydytojais skiria įvairių medikamentų, padedančių kovoti su šia priklausomybe. Gydant tokį pacientą svarbu sekti jo psichologinę būklę, gydyti kitus sutrikimus, stebėti fizinę sveikatą.

Alkoholizmas yra labai pavojingas jauniems žmonėms, nes jiems didžiulę įtaką daro jų bendraamžiai, tėvai, aplinkiniai, medijos, autoritetai. Reikia laiku pastebėti pirmuosius alkoholizmo požymius ir anksti pradėti gydymą. Jeigu pastebima, kad paauglys dažnai atrodo keistas, turi socialinių problemų, pradėjo prastai mokytis, reikėtų susirūpinti.