Pirminė širdies funkcija – pumpuoti kraują ir jame esančiomis reikiamomis medžiagomis aprūpinti kiekvieną kūno vietą. Taisyklingas širdies ritmas ir susitraukimas užtikrina normalų kraujo tekėjimą.
Sveika širdis sinusiniame mazge generuoja elektrinius impulsus. Jie sklinda į atrioventrikulinį (AV) mazgą, po to iš jo per Hiso pluoštą ir jo kojytes į Purkinjė skaidulas. Taip paeiliui susitraukia prieširdžiai, o vėliau ir skilveliai, kurie sukelia širdies susitraukimą ir, jei susitraukimai reguliarūs, užtikrina normalų širdies ritmą.
Jei ši elektrinė sistema sutrinka, širdis nustoja reguliarai plakusi. Toks netaisyklingas jos ritmas vadinamas aritmija.
Aritmijos pasekmės.
Skilveliai blogiau prisipildo krauju, todėl iš širdies jo pašalinama mažiau. Tai dažniausiai įvyksta, kai elektrinis signalas verčia širdį plakti per greitai ir kraujas nespėja pritekėti į skilvelius.
Kai širdis plaka per lėtai ar stipriai neritmiškai, į kūną gali būti išpompuojamas nepakankamas kiekis kraujo.
Taip organizmas neadekvačiai aprūpinamas krauju, pernešančiu deguonį ir maisto medžiagas.
Esant deguonies ir maistų medžiagų trūkumui, juntami minėti simptomai (galvos svaigimas, nuovargis, silpnumas). Kadangi širdis taip pat krauju aprūpinama prasčiau, pradedamas jausti skausmas, diskomfortas krūtinėje. Užsitęsus šiems ritmo sutrikimams, gali išsivystyti širdies nepakankamumas.
Yra daug aritmijos rūšių, kurios klasifikuojamos pagal pasireiškimo sritį.
Aritmijos, prasidedančios ne skilveliuose, vadinamos supraventrikulinėmis (antskilvelinėmis). Prasidedančios skilveliuose – ventrikulinėmis (skilvelinėmis).
Supraventrikulinės aritmijos.
Priešlaikinis prieširdžio susitraukimas – tai papildomas širdies susitraukimas, kuris kyla ne sinusiniame mazge ir todėl sukelia ankstyvą širdies susitraukimą. Tai labai dažnai pasitaikantis reškinys įvairaus amžiaus žmonėms, dažniausiai nepavojingas.
Sinusinė aritmija – tai būklė, kai nevienodo dažnio sinusiniai elektriniai impulsai formuojasi sinusiniame mazge. Sinusinė aritmija priklauso nuo kvėpavimo: įkvėpiant – padažnėja, iškvėpiant – sulėtėja.
Supraventrikulinė paroksizminė tachikardija – tai reguliarūs, dažni širdies susitraukimai, kuriuos sukelia nenormaliūs elektriniai impulsai, dažniausiai susidarantys prieširdžiuose ar AV mazge. Paroksizminė tachikardija gali būti funkcinės kilmės (po nervinės, psichinės įtampos) ar sukelta organinių širdies ligų, rečiau – medikamentų.
Prieširdžių plazdėjimas – tai reguliari, labai dažna prieširdžių veikla, maždaug 200–430 k./min. Didžiumą plazdėjimo atvejų lemia nenormalūs elektriniai impulsai dešiniajame prieširdyje. Atsiranda dėl organinių širdies pažeidimų (reumatinių dviburio vožtuvo ydų, miokardito, kardiomiopatijos ir kt.)
Prieširdžių virpėjimas – tai dažnas (370–600 k./min) ir nereguliarus prieširdžių susitraukimas, kurį sukelia daugybė elektrinių impulsų, atsirandančių prieširdžių sienelėse ir nulemiančių koordinuoto prieširdžių susitraukimo nebuvimą. Dažniausios priežastys: dviburio vožtuvo angos stenozė, išeminė širdies liga, kardiomiopatija, tirotoksikozė, hipokalemija ir kt.
Ventrikulinės aritmijos.
Priešlaikinis skilvelinis kompleksas – silvelyje kyla nenormalus elektrinis impulsas, kuris sukelia ankstyva širdies susitraukimą. Dažniausiai po šio susitraukimo širdis grįžta į normalų ritmą.
Skilvelinė paroksizminė tachikardija – greiti ir dažniausiai reguliarūs impulsai, sukeliantys labai spartų širdies ritmą (100-250 k./min). Dažniausiai tai gyvybei pavojinga tachikardija, reikalaujanti kuo skubesnės medicininės pagalbos. Ją gali sukelti organinės širdies ligos (ūminis miokardo infarktas, nestabili krūtinės angina, miokarditas ir t.t.), kartais gali atsirasti ir dėl širdį veikiančių vaistų, alkoholio, elektrolitų disbalanso. Ji gali pereiti į skilvelių virpėjimą.
Skilvelių virpėjimas – ritmas nereguliarus, dažnas (150-500 k./min). Elektriniai impulsai skilveliuose kyla dažnai ir be jokios tvarkos, todel širdis praranda gebėjimą plakti ir pumpuoti kraują. Jei laiku nesuteikiama medicininė pagalba – žmogus miršta.
Lithuanian
oho