Dermatomiozitas

Pagrindiniai dermatomiozito simptomai yra šie:

• Odos pakitimai: violetinės arba tamsiai raudonos spalvos bėrimai (dažniausiai ant veido, aplink akis, aplink nagus, alkūnes, kelius, ant nugaros ir krūtinės), akių vokų raudonumas ir tinimas.
• Raumenų silpnumas: raumenų silpnumas pasireiškia klubuose, sėdmenyse, pečiuose, rankose, kakle. Paprastai raumenų susilpnėjimas yra simetriškas abejose kūno pusėse. Pacientui sunku atsistoti, pakelti rankas, nešti sunkius nešulius bei lipti laiptais.

Kiti, dermatomiozitui būdingi simptomai: sunkumas rijant (disfagija pasireiškia dėl rijimo raumenų silpnumo); raumenų skausmas ir jautrumas; nuovargis, karščiavimas, svorio netekimas, apetito nebuvimas; kalcio sankaupos po oda (ypač būdinga vaikams); virškinamojo trakto opos (taip pat labiau būdinga vaikams); kvėpavimo sutrikimai, dėl kvėpavimo raumenų nusilpimo.

Dermatomiozito pradžia būna neryški, simptomai neišreikšti, ligą sunku pastebėti, ji progresuoja labai lėtai. Gali prasidėti bet kokiame amžiuje, bet dažniausiai pasitaiko 5-15m. arba 45-60m. intervaluose.

Laiku paskyrus tinkamą gydymą, visiškai pasveikti gali 50 % ligonių. Tam tikram procentui (~30 %) pacientų raumenų silpnumas išlieka.

Ligai progresuojant ir netaikant gydymo, gali išsivystyti tokių komplikacijų:

• Apsunkintas rijimas: susilpnėjus rijimo raumenims, darosi sunku ryti, žmogus mažiau valgo ir gali išsivystyti mitybos nepakankamumas.
• Aspiracinė pneumonija – dėl pasunkėjusio rijimo, maistas gali pakliūti į apatinius kvėpavimo takus ir sukelti plaučių uždegimą.
• Kvėpavimo problemos - jei dermatomiozitas pažeidžia kvėpavimo raumenis, vystosi kvėpavimo nepakankamumas.
• Virškinamojo trakto problemos – gali atsirasti opų ir kraujuoti iš jų.

Nėštumas gali paūminti ligos požymius, taip pat dermatomiozitas gali sukelti priešlaikinį gimdymą, jeigu nėščioji serga aktyvia ligos forma.

Diagnostika remiasi:

• Apklausa: paciento nusiskundimai ir pasireiškę požymiai, kurie yra išvardinti simptomų grafoje.
• Apžiūra: violetinis ar tamsiai raudonas odos bėrimas būdingose vietose.
• Laboratoriniai tyrimai: bendrajame kraujo tyrime matomas uždegimas (leukocitų, baltųjų kraujo kūnelių, kiekio padidėjimas, ENG, eritrocitų nusėdimo greičio, padidėjimas); kraujyje aptinkami fermentai kreatininkinazė ir transaminzės; taip pat kraujyje randama specifinių antikūnų (imuninės sistemos gaminamos baltyminės kilmės medžiagos), kurie rodo autoimuninį uždegimą.
• Elektromiografija: tyrimas skirtas nustatyti pažeidimui raumenyse. Jo metu nustatomas impulsų laidumas.
• Raumenų biopsija: paimamas mažas raumenų audinio mėginys ir tiriamas laboratorijoje, jame ieškoma uždegiminių rodiklių.
• Odos biopsija.

Dermatomiozitui gydyti gali būti taikomos įvairios priemonės. Tinkamiausią, arba jų derinį parenka gydantis gydytojas.

Vaistai: gali būti skiriamas gydymas gliukokortikoidais – tai hormoninės kilmės vaistai, mažinantys uždegimą. Paprastai jie skiriami didelėmis dozėmis, kurios palaipsniui, simptomams nykstant, mažinamos. Taip pat gali būti taikomas gydymas imunosupresiniais vaistais (jie slopina imuninę sistemą, mažina imuninį atsaką, taip sumažėja uždegimas organizme). Esant skausmams, taikomi nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.

• Plazmaferezė: injekcijomis į veną yra susišvirkščiamas žmogaus imunoglobulinas (baltyminės kilmės medžiaga).
• Fiziniai pratimai: jie gali padidinti raumenų jėgą, padidinti aktyvumą.
• Kalbos terapija: jeigu atsiranda rijimo sunkumai, gali būti atliekami specialūs pratimai.
• Operacija: norint pašalinti kalcio sankaupas iš po odos.

Profilaktikos norint išvengti dermatomiozito nėra, nes tai autoimuninė liga.