Infekcinis endokarditas

Ūminis infekcinis endokarditas prasideda staigiai, praėjus kelioms dienoms po mikrobo patekimo į organizmą. Jis gali pasireikšti įvairiais simptomais: gali vyrauti sepsio (kraujo užkrėtimo) klinika: karščiavimas, šaltkrėtis, dažnas širdies ritmas (tachikardija), silpnumas, sąmonės pritemimas, blyškumas su gelsvu atspalviu, apetito nebuvimas, kūno masės mažėjimas, galvos skausmai, sąnarių ir raumenų skausmai, be sepsio klinikos gali odoje atsirasti įvairios kraujosruvos, įvairūs rausvi žirnio dydžio mazgeliai (ypač ant rankų ir kojų pirštų), gali pasireikšti bėrimai, blužnies padidėjimas. Gali įvykti organų tromboembolijos (susidariusios mikroorganizmų sankaupos ant vožtuvų nutrūksta ir nukeliauja į kitus organus kraujagyslėmis, ten sukeldami audinių ir organų infarktus) 

Lėtinis infekcinis endokarditas prasideda nepastebimai, sergama kelis mėnesius ar net metus. Bet tuo metu gali būti pagerėjimo laikotarpių.

Svarbiausiais lėtinio endokardito simptomas – neaiškios kilmės karščiavimas su šaltkrėčiu ar be jo.

Vėliau – vis didėjantis širdies nepakankamumas (dusulys, skausmas krūtinės srityje ir kita jo simptomatika).

Infekcijai patekus pro infekcijos vartus (tai gali būti žaizda ar jau organizme esanti infekcija: tonzilėse, dantų pažeidime, genitalijų srityje ir t.t.). Bakterijos, patekusios į kraują, jame cirkuliuoja. Dažniausiai jas neutralizuoja organizmo apsaugos mechanizmai, bet retkarčiais infekcija nusėda ant širdies vožtuvo, ypač jei jis jau buvo pažeistas (dėl širdies ydų, protezavimo).

Ant vožtuvo, jo pažeidimo vietoje, susidaro trombas iš į organizmą patekusių mikroorganizmų.

Taip pamažu yra vykdoma vožtuvo destrukcija.

 Todėl, kaip komplikacijos, dažnai išsivysto širdies nepakankamumas (dėl vožtuvų destrukcijos), tromboembolinės (atitrūkę mikroorganizmų trombai keliauja kraujagyslėmis į kitus organus ir ten sukelia audinių infarktus) komplikacijos. Rečiau gali būti pažeisti inkstai, smegenys, blužnis.

Įvertinami paciento skundai. Būtina atkreipti dėmesį į buvusias traumas, infekcijas, kateterių buvimą, vožtuvo protezavimą (nes tai gali būti infekcijos židinys, patekimo vartai).

Gydytojas turi atidžiai apžiūrėti paciento odą, paklausyti širdies, pažiūrėti, ar nepadidėjusios kepenys, blužnis.

Daromas kraujo tyrimas – infekciniam endokarditui būdinga anemija (mažakraujystė), didelis kraujo uždegiminių ląstelių skaičius ir kiti uždegimo rodikliai.

Šlapimo tyrime galima rasti kraujo ir baltymų.

Daromas kraujo pasėlis (truputis kraujo užsėjama specialioje terpėje ir žiūrima, ar išaugs infekcijos sukėlėjas, ar ne).

Echokardioskopija (tyrimas, kurio metu, panaudojant ultragarsą, apžiūrima širdis) – jos metu matomas judantis darinys širdies viduje (tai mikroorganizmų trombas prisikabinęs prie vožtuvo).

Skiriami antibiotikai, geriausia į veną. Antibiotikams parinkti yra daroma antibiotikograma – tai tyrimas, kurio metu į terpę įdedama įvairių antibiotikų, tada užsėjamas kraujas (ar kiti organizmo skysčiai, kuriose gali būti infekcijos sukėlėjai (pvz. šlapimas). Po kelių dienų žiūrima, prie kurių antibiotikų infekcijos sukėlėjai išaugo, o prie kurių ne. Skiriami tie antibiotikai, prie kurių infekcijos sukėlėjai neaugo.

Privaloma gerai rūpinti burnos ir odos higiena, atsiradus infekcijoms – jas kuo skubiau gydyti.

Svarbu reguliariai lankytis pas gydytojus, nes kuo anksčiau diagnozuotas infekcinis endokarditas – tuo jo prognozė geresnė.