Kokliušas – labai užkrečiama ūminė kvėpavimo takų liga, būdinga vaikams ir paaugliams. Liga plinta oro lašeliniu būdu, todėl apsikrečiama nuo kalbančių kosinčių ar čiaudinčių asmenų, kurie į aplinką paskleidžia kokliušą sukeliančią bakteriją, Bordetella pertussis. Įkvėpus oro su ligos sukėlėju, jis patenka į kvėpavimo takus. Čia bakterijos apsigyvena ir dauginasi. Jos išskiria toksinus, kurie pažeidžia gleivinę ir sukelia jos uždegimą. Sergamumui kokliušu būdingas sezoniškumas: labiausiai sergama vėlyvą rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį. Labiausiai šia liga serga kūdikiai, kurių nespėta paskiepyti, neskiepti vaikai ir paaugliai. Didesnę riziką susirgti kokliušu turi asmenys, kurie: dar nespėjo gauti visų kokliušo vakcinų, apskritai nuo jo neskiepyti, ir daugiau kaip prieš 10 metų skiepyti asmenys (šiuo metu didėja suaugusiųjų sergamumas kokliušu, nes baigia veikti jų vaikystės vakcinos, o jie retai skiepijasi pakartotinai). Labiausiai kokliušas paplitęs besivystančiose šalyse, čia neretos ir mirtys nuo kokliušo. Lietuvoje 2012m kokliušu sirgo 154 žmonės.
Kokliušas
Kokliušas. Simptomai
Ligos pradžioje reiškiasi peršalimo požymiai: žmogus čiaudi, jam bėga nosis, akys būna paraudusios, drėgnos. Galimas nedidelis karščiavimas, sausas kosulys. Vėliau simptomai stiprėja: būdingi ilgi stipraus kosulio priepuoliai. Jie trunka nuo kelių iki keliolikos minučių. Šie priepuoliai būna tokie stiprūs, kad žmogaus veidas tampa raudonas arba mėlynas, galimas net vėmimas. Priepuoliui praeinant, žmogų užplūsta silpnumo jausmas. Per dieną gali būti nuo vieno iki keliolikos tokio kosulio priepuolių.
Kokliušas. Ligos eiga
Inkubacinis kokliušo periodas (laikas nuo ligos sukėlėjo patekimo į organizmą iki pirmųjų ligos požymių pasireiškimo) trunka nuo 5 iki 42 dienų, dažniausiai 7–10 dienų. Liga vystosi palaipsniui. Pradžioje stebimi peršalimo simptomai, tačiau po savaitės ar dviejų liga tampa sunki, prasideda kosulio priepuoliai. Kai kurių priepuolių metu žmogus neįkvepia oro taip ilgai, kad smegenyse slopinamas kvėpavimo centras. Tai gali sukelti kvėpavimo sustojimą arba kitus galvos smegenų pažeidimus. Be to, priepuolių metu dėl stiprios raumenų veiklos gali lūžti šonkauliai, atsirasti išvaržos pilvo srityje, trūkti kraujagyslės odoje ar akių obuoliuose. Liga itin pavojinga kūdikiams iki 6 mėnesių, nes jiems būdingos sunkios komplikacijos.
Kokliušas. Diagnostika
Sunku diagnozuoti kokliušą ankstyvoje ligos stadijoje, nes jis gali priminti paprastą peršalimą. Vėlesnėje ligos stadijoje gydytojui gali pakakti išsamiai apklausti ir apžiūrėti pacientą tam, kad diagnozuotų kokliušą. Kartais atliekami tyrimai: kraujo tyrimas, krūtinės ląstos rentgenograma ir skreplių pasėlis.
Kokliušas. Gydymas
Dažniausiai pacientai gydomi namuose. Kūdikiai ir asmenys, sergantys sunkiomis kokliušo formomis, turėtų būti gydomi ligoninėje. Kokliušas turi būti gydomas antibiotikais. Kartais sergančiojo šeimos nariams profilaktikos tikslais taip pat rekomenduojama išgerti antibiotikų kursą. Sergantysis kokliušu turėtų daug ilsėtis, vartoti daug skysčių, valgyti maistą mažomis porcijomis, kosėdamas ir čiaudėdamas turi prisidengti burną, dažnai plautis rankas. Kambarys, kuriame guli ligonis, turi būti dažnai vėdinamas, o oras – drėkinamas.
Kokliušas. Profilaktika
Pagrindinė kokliušo profilaktikos priemonė yra vakcinos. Lietuvoje vaikai skiepijami kombinuota DTPa vakcina (nuo kokliušo, difterijos ir stabligės). Paprastai vakcinos dozės skiriamos 2, 4, 6 ir 18 mėnesių amžiaus vaikams. Kartais papildomai skiepijama 15-16 metų paauglius. Kadangi vakcina veikia 10 metų, suaugusieji turėtų skiepytis nuo kokliušo būtent kas 10 metų.
Sergantieji kokliušu turėtų stengtis neužkrėsti kitų žmonių: vengti nebūtino kontakto ligos metu, kosėdami ar čiaudėdami prisidengti burną, dažnai plauti rankas. Labiausiai nuo kokliušo turėtų būti saugomi naujagimiai ir kūdikiai. Todėl šeima, planuodama nėštumą, turėtų apsvarstyti skiepijimąsi nuo kokliušo. Tai galima padaryti prieš nėštumą, 27–36 nėštumo savaitę arba iš karto po gimdymo.