Lėtinė limfoleukemija – lėtai besivystantis baltųjų kraujo kūnelių (limfocitų) vėžys. Šis onkologinis susirgimas sukelia lėtą B limfocitų kiekio didėjimą.
Vėžinės ląstelės plinta per kraują ir kaulų čiulpus. Vėliau jos gali pažeisti limfmazgius ir kitus organus, pavyzdžiui, kepenis, blužnį. Ilgainiui ši liga sukelia kaulų čiulpų nepakankamumą.
Lėtine limfoleukemija paprastai suserga maždaug 70 metų sulaukę asmenys, dažniau vyrai nei moterys. Labai retai ji diagnozuojama jaunesniems kaip 40 metų amžiaus žmonėms. Liga labiau paplitusi tarp žydiškos kilmės asmenų, kilusių iš Rusijos ar Rytų Europos.
Nėra žinoma, kokie veiksniai sukelia lėtinės limfoleukemijos vystymąsi. Ryšys tarp cheminių medžiagų, radiacijos, virusų ir šio vėžio atsiradimo nebuvo aptiktas. Mokslininkai vis dar mėgina išsiaiškinti, kas sukelia DNR mutaciją, kai normalūs B limfocitai virsta vėžiniais ir nesustabdomai dalinasi gamindami kitus nenormalius B limfocitus.