Mikoplazminė kvėpavimo takų infekcija

Ne visiems užsikrėtusiems mikoplazmomis pasireiškia ryškūs simptomai. Išreikšta klinika, pavyzdžiui, plaučių uždegimo, pasitaiko tik 3–10 % užsikrėtusių. Dažniau kliniškai pasireiškia pakartotinė infekcija.

Mikoplazmų sukeltos pneumonijos požymiai:

- karščiavimas (temperatūra iki 39 °C);
- bloga bendra savijauta, silpnumas;
- galvos;
- raumenų skausmai;
- pradžioje sausas, neproduktyvus kosulys, vėliau atkosėjama skreplių;
- gerklės skausmas;
- sloga;
- skausmas krūtinėje.

Viršutinių kvėpavimo takų mikoplazminės infekcijos požymiai:

- gleivingos išskyros iš nosies;
- nosies paburkimas ir užgulimas;
- gerklės skausmas;
- dirginantis kosulys;
- bloga bendra savijauta, silpnumas
- dusulys.

Apatinių kvėpavimo takų mikoplazminės infekcijos inkubacinis laikotarpis (laiko tarpas nuo sukėlėjų patekimo į organizmą iki pirmųjų požymių pasireiškimo) yra 2–3 savaitės.

Mikoplazminės infekcijos sukeltas plaučių uždegimas yra netipiškas, jo eiga lėta. Pradžioje atsiranda bendras negalavimas, silpnumas, galvos ir raumenų skausmai, pradeda varginti sausas, neproduktyvus kosulys, temperatūra pakyla iki 39 °C, tačiau šaltkrėtis nėra būdingas. Po kelių dienų kosulys iš sauso tampa produktyvus, atsikosėjama vandeningų skreplių. Kartais gali pasireikšti virškinimo sistemos pažeidimo požymių – pykinimas, vėmimas, viduriavimas, apetito nebuvimas.

Jeigu mikoplazmų sukeltas plaučių uždegimas negydomas, jis gali tęstis net iki 6 savaičių ir labai susilpninti bei nualinti organizmą. Imunitetas prieš mikoplazminę pneumoniją nėra visavertis ir ilgalaikis, todėl galimas pakartotinis apsirgimas.

Viršutinių kvėpavimo takų mikoplazminės infekcijos laikotarpis nuo užsikrėtimo iki pirmųjų požymių pasireiškimo varijuoja nuo 5 dienų iki 3 savaičių. Tinkamai negydant viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, ji gali komplikuotis į apatinių kvėpavimo takų uždegimą.

Diagnostika remiasi klinikiniais požymiais, apklausa, apžiūra, auskultacija (plaučių išklausymu), laboratoriniais tyrimais.

Mikoplazminė infekcija turėtų būti įtariama visiems vaikams, paaugliams ir jaunesnio amžiaus suaugusiems, kuriems pasireiškė kvėpavimo takų susirgimo simptomų.

Klausydamasis krūtinės ląstos gydytojas gali išgirsti karkalų pažeistose plaučių vietose.

Ši infekcija skiriasi nuo kitų tuo, kad aktyviausioje jos fazėje kraujyje dažniausiai neaptinkami uždegimo požymiai arba jie yra minimalūs (vaikams gali būti nežymus baltųjų kraujo kūnelių – neutrofilų – padidėjimas).

Diagnozei patvirtinti ieškoma antikūnų prieš bakterijas arba paėmus mėginį bakterija išauginama specialiose terpėse (šis būdas taikomas rečiau, kadangi reikalauja nemažai laiko).

Ligonis paprastai gydomas namuose. Hospitalizacijos prireikia tik tada, kai susirgimas yra negydytas, užleistas, pasireiškia komplikacijų, pacientui išsivysto imunodeficitinė būklė arba jis serga kitomis sunkiomis gretutinėmis ligomis.

Taikomas ir simptominis gydymas antipiretiniais vaistais temperatūrai mažinti, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo skausmams malšinti, gausus skysčių vartojimas ir kt.

Specifinės profilaktikos – vakcinos – nėra.

Galima tik nespecifinė profilaktika. Reikia vengti glaudaus ir artimo kontakto su sergančiais asmenimis, laikytis tinakmos higienos, stiprinti organizmą.

Kartais infekcijos pasikartojimo profilaktikai gali būti skiriami antimikrobiniai vaistai, kokie skiriami ligai gydyti.