Moterų nevaisingumas

Kai lytiškai aktyvi moteris, nenaudojanti apsisaugojimo nuo nėštumo priemonių, negali pastoti ilgiau nei 1 metus; menstruacijų ciklo sutrikimai (menstruacijos ilgesnės nei 35 dienos arba trumpesnės nei 21 diena. Tai gali būti sutrikusios ovuliacijos požymiai, o sutrikusi ovuliacija gali sąlygoti nevaisingumą).

Nevaisingumas gali nurodyti rimtą lytinių organų sistemos ligą, arba kitų organų sistemų patologiją.

Kai kuriais atvejais, išsiaiškinus priežastį, nevaisingumas gali būti išgydytas, tačiau dalis moterų lieka nevaisingomis, jų išgydyti neįmanoma.

Nevaisingai šeimai gali atsirasti tokių sunkumų kaip lytinio gyvenimo sutrikimai, psichologinės ir santykių problemos.

Ligos diagnostika remiasi:

Apklausa – išsiaiškinama, kada prasidėjo pirmosios mėnesinės, kokio ilgio ir ar reguliarus menstruacinis ciklas, gretutinės ligos ir patologijos, buvę nėštumai ir jų komplikacijos, ar giminėje pasitaikė nevaisingumo atvejų, jei taip – dėl kokių priežasčių. Pagrindinis moters skundas gydytojui: aktyvus lytinis gyvenimas be kontracepcijos ir negalėjimas susilaukti palikuonių ilgiau nei 1 metus.

Apžiūra – įvertinamas moters sudėjimas, plaukuotumas, lytinių organų išsivystymas.

Ovuliacijos testas arba kraujo tyrimas progesterono koncentracijai nustatyti – progesteronas gaminamas ovuliacijos metu. Jo koncentracijos tyrimas gali padėti nustatyti, ar vyksta ovuliacija. Taip pat gali būti tiriami kiti hormonai: estrogenai, prolaktinas.

Vizualiniai tyrimai: ultragarsiniai, echoskopiniai, rentgeniniai tyrimai, norint įvertinti lytinių organų būklę.

Tam tikri testai: postkoitinis Huhnerio testas – jo metu įvertinamas spermatozoidų keliavimas gimdos kaklelio gleivėmis; Kurzroko-Miulerio testas – jo metu įvertinamas spermatozoidų ir gimdos kaklelio gleivių tinkamumas ir suderinamumas. 

Nevaisingumo gydymas priklauso nuo jį sukėlusios priežasties ir nuo moters amžiaus.

Gali būti taikomas konservatyvus gydymas:

Ovuliacijos sutrikimams – hormoninis gydymas. Gydoma atitinkamomis dozėmis ir atsižvelgiant į menstruacinio ciklo fazę.

Esant kiaušintakių patologijai: fizioterapinis gydymas, gydymas fermentais, hidrotubacijos ir pertubacijos procedūros.

Chirurginis gydymas: esant kiaušintakių susiaurėjimui, sąaugoms, atliekamos kiaušintakių praplėtimo procedūros; taip pat atliekamos folikukų brendimą atnaujinančios operacijos.

Gali būti taikomas ir dirbtinis apvaisinimas:

In vitro (mėgintuvėlyje) – paimamos moters kiaušialąstės ir vyro spermatozoidai ir sujungiami specialioje terpėje. Jie auginami ir kai gaunamas embrionas, jis įsodinamas į gimdos gleivinę.

In vivo (gyvai) – moteriai pro gimdos kaklelį suleidžiama spermos. Procedūra gali būti kartojama kelis kartus, kol moteris pastoja.

Norint išvengti nevaisingumo, reikėtų laiku ir tinkamai gydyti visas lytinių organų ir takų ligas galinčias komplikuotis nevaisingumu.