Neramių kojų sindromas

Neramių kojų sindromas, paprastai turi tam tikrus jam būdingus komponentus. Pagrindinis komponentas - nepaliaujamas noras judinti galūnes, susijęs su tirpimais, keistu jausmu kojose. Simptomai pagerėja, kai yra judama, vaikštoma, kojos trinamos rankomis, vartomasi lovoje. Simptomai atsiranda arba pablogėja poilsio metu, gulint ar sėdint. Neretai simptomai priklauso ir nuo paros laiko – pacientai nurodo, kad nuo 5 valandos ryte, simptomai atslūgsta, o atsiranda vakare, naktį. Tačiau yra sunkesnių atvejų, kuomet simptomai vargina ištisą parą. 85 % sergančių šia liga, kojas judina ir miegodami.

Dėl tokių, varginančių simptomų, atsiranda miego sutrikimai, nuovargis dieną, nevalingi kojų, ar rankų judesiai būdraujant ar miegant.

Simptomai gali pasireikšti ir liemenyje bei rankose.

Dažnai neramių kojų sindromas pacientams ilgai nediagnozuojamas, arba nustatoma kita, neteisinga diagnozė. Neretai būna, kad teisinga ligos diagnozė nustatoma tik po 10-20 metų nuo simptomų atsiradimų. Ligos simptomai gali prasidėti bet kokio amžiaus žmonėms, netgi kūdikiams, žinoma, dažniausiai ši liga vargina vidutinio amžiaus žmones.

Simptomai, kaip jau rodo ligos pavadinimas, daugeliu atvejų prasideda kojose. Ligai progresuojant, simptomai gali atsirasti ir liemens srityje bei rankose.

Laikui bėgant, sutrinka pacientų miegas, pradeda kankinti nemiga, atsiranda nuovargis dieną. Dėl šių priežasčių, ilgainiui gali atsirasti emocinių sutrikimų. Pacientui, gali atrodyti, kad nemalonūs pojūčiai – tai vikšrai, šliaužiojantys kojose.

Nuo 50 metų simptomai darosi dar sunkesni. Tokiems pacientams didėja rizika susirgti hipertenzija, taip pat, jiems dažniau būna galvos skausmai. Tokiems žmonėms gydymas reikalingas visą gyvenimą.

Daktaras privalo atsižvelgti į paciento skundus, teisingai interpretuoti simptomus. Tam, kad būtų galima diagnozuoti neramių kojų sindromą, pacientui turi pasireikšti tipiški ligos simptomai.

Turi būti tiriama geležies kiekis kraujyje, dėl galimos geležies stokos, kuri gali sukelti antrinį neramių kojų sindromą. Ligoniui turėtų būti ištirta ir inkstų funkcija.

Dėl miego sutrikimų, gali būti atliekama polisomnografija.

Gydymas neskiriamas žmonėms, kuriems pasireiškia nežymūs (netrukdo gyventi) neramių kojų sindromo simptomai.

Kai reikia taikyti gydymą, reikia atsižvelgti į pagrindinius ligonio nusiskundimus. Kaip žinia, visiškai išgydyti galima tik antrinį neramių kojų sindromą – pašalinus priežastį. Pirminį neramių kojų sindromą, įmanoma gydyti tik simptomiškai, pritaikant tam skirtus vaistus.

Pacientams su pirminiu neramių kojų sindromu, geriausiai padeda vaistai didinantys dopamino kiekį smegenyse, arba veikiantys kaip dopamino agonistai.

Pacientams gali padėti ir nemedikamentinės priemonės, masažai, sportas, šiltos vonios, joga. Nevartojant alkoholio, nerūkant, nustojus vartoti kofeiną, simptomai taip pat gali sumažėti.

Kadangi nėra žinoma, kas tiksliai sukelia šį sindromą, dėl to nėra ir efektyvios profilaktikos.

Manoma, kad atsisakius alkoholio, tabako bei kavos, mažėja tikimybė susirgti neramių kojų sindromu.

Reiktų vengti geležies stokos, valgyti maistą, praturtintą geležimi.

Kita informacija:

Istorija: Neramių kojų sindromo simptomus pirmasis aprašė T. Willis. Kaip ligą, neramių kojų sindromą, pirmasis pagrindė švedų neurologas Karlas Akselis Ekbomas. Šių dviejų gydytojų garbei, ši liga kartais vadinama Willis - Ekbomo sindromu.

Paplitimas: Įvairiais duomenimis, neramių kojų sindromo simptomus yra patyrę nuo 5 iki 30 % gyventojų. Baltaodžiai šiuo sindromu serga dažniau nei juodaodžiai. Vyrai serga 2 kartus rečiau nei moterys. Liga, paprastai, prasideda žmonėms, vyresniems nei 45 metai, tačiau pacientams, turintiems sunkų neramių kojų sindromą, simptomai prasideda jau iki 20 metų.