Osteomielitas – tai infekcijos židinys kaule. Dažniausiai jį sukeliančios bakterijos yra stafilokokai. Infekcijos sukėlėjas gali pasiekti kaulą per kraują, jeigu žmogus serga kokia nors infekcine liga (tai gali būti plaučių uždegimas, šlapimo sistemos uždegiminės ligos ir kitos ligos) arba tiesiogiai plisdamas iš aplinkinių audinių, jeigu jie yra pažeisti uždegiminio proceso. Kartais mikroorganizmai patenka tiesiogiai į kaulą, jeigu jis buvo sužalotas ir žaizda buvo apkrėsta. Toks apkrėtimas gali įvykti netgi chirurginės operacijos metu, kada yra atstatomi kaulų lūžiai ar keičiami sąnariai. Vaikams osteomielitas dažniausiai pažeidžia ilguosius rankų ir kojų kaulus, o suaugusiems jis labiau linkęs išsivystyti slanksteliuose. Žmonės, sergantys cukriniu diabetu gali susirgti pėdų kaulų osteomielitu. Anksčiau ši liga buvo laikoma nepagydoma, tačiau dabar ji paprastai sėkmingai gydoma, tačiau gydymas būna ilgas ir sunkus. Osteomielito rizikos veiksniams priskiriama: kaulų lūžiai, gilūs durtiniai sužalojimai, ortopedinės operacijos, gilūs gyvūnų įkandimai, kaulų kraujotakos sutrikimai (dėl cukrinio diabeto, kraujagyslių ligų, rūkymo, pjautuvinės anemijos), medicininės intervencijos (hemodializė, šlapimo ar venų kateteriai), imunodeficitinės būklės (dėl ligų ar vaistų vartojimo).
Osteomielitas
Osteomielitas. Simptomai
Osteomielitas pasireiškia dideliu karščiavimu virš 38°C, lokalizuotu kaulų skausmu, kuris dažniausiai būna gana stiprus. Taip pat šiai ligai būdingas pažeistos vietos tinimas, paraudimas, šilumos jutimas. Neretai ligoniai skundžiasi bendru silpnumu, sunkumo jausmu. Kartais osteomielitas nesukelia jokių simptomų arba simptomai būna labai nespecifiški ir tuomet yra sunku diferencijuoti jį nuo kitų ligų.
Osteomielitas. Ligos eiga
Osteomielitas gali būti ūmios arba lėtinės eigos. Atvejai, kai osteomielitas staiga išsivysto po buvusio sužalojimo, infekcijos ar operacijos, vadinami ūmiais. Jei ši liga vis atsinaujina ir kartojasi daug kartų, ji vadinama lėtiniu osteomielitu. Negydomas arba netinkamai gydomas osteomielitas gali komplikuotis kitomis būklėmis ir susirgimais. Dažniausiai tai būna osteonekrozė (kaulinio audinio žūtis), nes sutrinka kaulo kraujotaka ir ląstelės žūsta be mitybos. Šiuo atveju šalinama mirusi kaulo dalis, arba, jeigu ji yra labai didelė, gali būti amputuojama galūnė. Kartais osteomielitas komplikuojasi septiniu artritu, kai infekcija pasiekia gretimą sąnarį. Jei osteomielitas pažeidžia kaulų augimo plokšteles, gali sutrikti kaulo augimas. Tai yra pavojinga vaikams, sergantiems osteomielitu. Kartais osteomielitas yra siejamas su išsivysčiusiu odos vėžiu, kuris gali atsirasti, kai oda yra dažnai pažeidžiama procedūrų, reikalingų kaului gydyti, metu.
Osteomielitas. Diagnostika
Diagnozuodamas osteomielitą gydytojas išsamiai apklausia ir apžiūri pacientą. Tuomet atliekami tyrimai. Kraujo tyrime galima stebėti padidėjusius uždegiminius rodiklius. Rentgenograma, kompiuterinė tomograma ir magnetinio rezonanso tyrimai rodo kaulų struktūros pokyčius. Diagnozė patvirtinama atlikus kaulo biopsiją: imamas kaulinio audinio gabalėlis iš pažeistos vietos ir jį tiria gydytojas patologas. Patvirtinus diagnozę, tiriamas ligos sukėlėjas bei jo atsparumas vaistams. Taip nustatomas tinkamiausias gydymas.
Osteomielitas. Gydymas
Osteomielitas gali būti gydomas vaistais arba chirurgine operacija. Nustačius ligos sukėlėją, skiriamas vaistas, kuriam jis neatsparus. Dažniausiai šis medikamentinis gydymas yra ilgas (trunka apie šešias savaites) ir sunkus. Gydant chirurgiškai, gydytojai gali pasirinkti kelias taktikas. Gali būti drenuojamas uždegiminis židinys kaule, kuomet padaromas kelias pūliams ir uždegiminiam skysčiui ištekėti iš kaulo. Žuvus kaului ar aplinkiniams audiniams, šios dalys pašalinamos chirurgiškai. Taip pat chirurgai gali atstatyti kaulo kraujotaką, atkurti pažeistą kaulą. Jei reikia, galūnė turi būti amputuojama.
Osteomielitas. Profilaktika
Osteomielito profilaktikos tikslais reikėtų vengti odos ir gilesnių audinių sužalojimų, nebūtinų medicininių intervencijų. Jeigu sužalojimas arba operacija įvyko, žaizdos turi būti kruopščiai prižiūrimos, plaunamos, uždengiamos švariais tvarsčiais. Įvairios kitos infekcinės ligos, pavyzdžiui, kvėpavimo takų infekcijos, turi būti gydomos, o lėtinės ligos, pavyzdžiui, cukrinis diabetas, kontroliuojamos.