Paraproktitas

Jeigu ūminis paraproktitas yra laiku neišgydomas, jis tampa lėtiniu ir suformuoja pūlinį, o šis gali atsiverti į išorę suformuodamas analinę fistulę, pro kurią gali tekėti pūliai. 

Priklausomai nuo paraproktito lokalizacijos, galimi keli ligos eigos variantai. Dažniausiai eiga yra klasikinė. Tada pasireiškia visi šiai ligai būdingi pagrindiniai simptomai ir diagnostika nebūna sunki. Tokia ligos eiga būdinga poodiniam, pogleiviniam, išiorektaliniam ir retrorektaliniam paraproktitui. Tačiaus sergant pelviorektaliniu paraproktitu eiga gali būti visiškai kitokia ir gana apgaulinga. Liga prasideda nuo galvos skausmo ir karščiavimo, todėl jos pradžioje dažnai įtariamas gripas. Vėliau pasireiškia dubens skausmai, plintantys į gimdą ir šlapimo pūslę. Tokie pacientai dažnai būna gana ilgai gydomi tokių gydytojų kaip ginekologai ar urologai. Galiausiai pasireiškia išangės srities skausmai ir pagaliau išryškėja tikrieji paraproktito požymiai. 

Klausiama apie ligonio skundus, ligos simptomus, jų pradžią, ligos eigą. Reikia išsiaiškinti, ar pacientas neserga kitomis žarnyno ligomis, hemorojumi, ar turėjo tuštinimosi sutrikimų. Tuomet apžiūrima išangės sritis, įvertinama jos išvaizda, spalva, skausmingumas, dariniai. Atliekamas išangės tyrimas pirštu. Tuomet atliekami laboratoriniai ir vaizduojamieji tyrimai. Bendras ir biocheminis kraujo tyrimai dažniausiai patvirtina, jog organizme esama uždegimo. Papildomai kartais atliekamas šlapimo tyrimas, krešėjimo rodiklių nustatymas.

Taip pat galima atlikti bakteriologinį pūlių tyrimą. Iš vaizduojamųjų tyrimų dažniausiai atliekama rentgenograma ir rektoromanoskopija. Pastarojo tyrimo metu į išangę ir tiesiąją žarną yra įvedamas specialus prietaisas, sudarytas iš vamzdelio ir kameros. Šio tyrimo metu galima apžiūrėti išangės ir tiesiosios žarnos gleivinę ir darinius joje. 

Įtariant galimą anaerobinių (deguonies nenaudojančių) bakterijų infekciją, atvėrus pūlinį reikia pašalinti visus žuvusius audinius, išplauti žaizdą, o po operacijos skirti antibiotikus. Jeigu ligonio būklė yra sunki, skiriami papildomi gydymo būdai, pavyzdžiui, kraujo, plazmos ar albuminų perpylimai. 

Specifinių paraproktito profilaktikos priemonių nėra. Visgi rekomenduojama sveikai maitintis ir laikytis higienos normų bei taip sumažinti galimą audinių infekavimą.