Paroksizminis galvos svaigimas, kitaip dar vadinamas gerybiniu paroksizminiu padėties vertigo, yra pats dažniausias vidinės ausies vestibulinės sistemos sutrikimas, pasireiškinatis galvos svaigimo priepuoliais. Vestibulinė sistema iš vidinės ausies perduoda galvos smegenims informaciją apie galvos padėtį erdvėje ir dalyvauja išlaikant pusiausvyrą.
Jai priklauso pailgasis maišelis, apvalusis maišelis ir trys pusratiniai kanalai, pripildyti skysčiu – endolimfa. Šis skystis, judinant galvą, taip pat juda ir dirgina specialias pusratinių kanalų ląsteles. Šis dirginimas verčiamas į nervinį impulsą ir siunčiamas į galvos smegenis, kur yra suprantamas, kaip galvos padėties pasikeitimas. Kartais endolimfoje susidaro tam tikros nuosėdos, vadinamos otolitais. Jie sukelia papildomą specialiųjų ląstelių dirginimą ir nulemia galvos sukimosi pojūtį. Tačiau otolitai yra tik viena iš daugelio galimų šio sutrikimo priežasčių.
Pastebėta, kad paroksizminį galvos svaigimą taip pat gali sukelti įvairios lėtinės vidinės ausies ligos, operacijos ir traumos. Kai kuriais atvejais šios ligos priežastis lieka neaiški, tada ji vadinama idiopatine. Šio sutrikimo pavadinimas daug atskleidžia apie jo paties prigimtį. Žodis „paroksizminis“ reiškia, jog galvos sukimosi priepuoliai yra staigūs ir grįžtami. Ši liga turi gerybinę eigą – ji nekelia pavojaus žmogaus gyvybei ir nėra linkusi progresuoti. „Padėties vertigo“ reiškia, jog galvos svaigimą, kurį pacientai apibūdina kaip aplinkos sukimosi aplink juos (arba atvirkščiai) epizodą, yra išprovokuojamas kokios nors galvos padėties erdvėje.
Paroksizminis galvos svaigimas, nors ir gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, yra labiausiai būdingas asmenims virš 50 metų amžiaus. Moterims ši liga du kartus dažnesnė negu vyrams.
Lithuanian