Rožinė dedervinė

Įprastai liga pasireiškia kaip didelė, kiek iškilusi pleiskanojanti dėmė ant nugaros, krūtinės ir pilvo. Prieš jai atsirandant, kai kurie žmonės skundžiasi gerklės skausmu ar karščiavimu, pykinimu, apetito stoka.

Praėjus kelioms dienoms ar savaitėms po dėmės susiformavimo, pastebimi mažesni pleiskanojantys dariniai ant nugaros, krūtinės ir kojų.

Kiekvieną žmogų gali varginti skirtingi simptomai, pavyzdžiui, galvos skausmas, svaigimas, skausmingas bėrimas. Įdomu tai, kad bėrimas 25 % sergančiųjų rožine dedervine niežulio nesukelia, 50 % atvejų kamuoja nestiprus niežėjimas, o likusiems šis simptomas pasireiškia stipriai. Jeigu išsivysto nuolatinis, savaime neišnykstantis bėrimas, reikia kreiptis į gydytoją.

Kartais bėrimas būna kitokios formos nei įprasta. Apvalūs iškilę mazgeliai dažnai atsiranda vaikams, nėščioms moterims, tamsaus gymio žmonėms. Pleiskanojimas būdingas naujagimiams ir vaikams. Kai kuriems asmenims pagrindinė ligos dėmė ant kūno nesusiformuoja, jiems būdingas tik mažesnis pleiskanojantis bėrimas.

Pagrindinis simptomas išnyksta per 4–8 savaites, bet taip pat gali trukti nuo 3 savaičių iki 3 mėnesių. 

Rožinei dedervinei komplikacijos nebūdingos, tačiau kartais gali atsirasti nepavojingų pakitimų, pavyzdžiui, stiprus niežulys, po bėrimo išnykimo likusios rudos dėmės ant odos.

Rožinę dedervinę svarbu skirti nuo kitų odos ligų, tokių kaip dermatitas, žvynelinė, odos pūlinių infekcijos. Panašus bėrimas atsiranda ir sergant sifiliu arba vartojant antibiotikus.

Ant delnų ir padų atsiradęs bėrimas gali būti pavojingesnės ligos, nei rožinė dedervinė, požymis. 

Rožinė dedervinė dažniausia diagnozuojama remiantis ligos istorija ir fizinės būklės tyrimu. Šiai ligai būdingas bėrimas yra išskirtinis, todėl ją paciento apžiūros metu nustatyti nesudėtinga. Diagnozei patvirtinti galima atlikti kraujo tyrimą (siekiant atmesti sifilio diagnozę), odos biopsiją (procedūra, kurios metu paimamas mažas odos gabalėlis ir siunčiamas laboratorinei analizei). Jeigu diagnozė vis dar neaiški, gydytojas paskiria kalio hidroksido testą tam, kad įsitikintų, jog bėrimą sukėlė ne grybelinė infekcija. 

Dažniausia nuo rožinės dedervinės pasveikstama savaime per 6–8 savaites. Jeigu bėrimas sukelia niežulį, galima naudoti odos losjonus ir lubrikantus jam nuslopinti. Tuo atveju, kai ligos simptomai ryškūs ir varginantys, gali būti naudojami vaistai nuo uždegimo, pavyzdžiui, steroidai (gliukokortikoidai).

Pastebėta, kad nuo saikingo saulės spindulių kiekio pasveikstama greičiau.

Namuose niežulys mažinamas įvairiais būdais:

- niežtinčią vietą laikant vėsiai, drėgnai, nes sausa oda tik sustiprina niežėjimą ir bėrimą;
- vengiant karštų vonių ir karšto dušo;
- naudojant losjonus ir kremus, drėkinančius odą:
- vartojant vietinio poveikio steroidus, antihistamininius vaistus;
- dėvint natūralios medžiagos drabužius;
- kuo mažiau naudojant muilą ir aromatizuotas medžiagas.

Šią ligą išgydyti nėra sudėtinga. 

Efektyvios apsaugos nuo rožinės dedervinės nėra, nes nenustatytas aiškus ligos sukėlėjas. Remiantis viena iš teorijų, kad ligą sukelia virusinė infekcija, jos galima išvengti rūpinantis higiena ir vengiant kontakto su peršalusiais žmonėmis.