Skarlatina

Ligos simptomai:

- aviečių spalvos liežuvis;
- gerklės skausmas;
- skausmas ryjant;
- odos bėrimas;
- pakilusi temperatūra;
- bendras silpnumas;
- negalavimas;
- galvos skausmas;
- pykinimas;
- vėmimas.

Liga prasideda praėjus 2–4 dienoms nuo sukėlėjo patekimo į žmogaus organizmą. Šis laikotarpis vadinamas inkubaciniu periodu. Bakterijos dauginasi tonzilių ir ryklės paviršiuje, išskirdamos biologiškai aktyvias medžiagas, vėliau sukeliančias skarlatinai būdingus simptomus. 

Ligos pradžioje žmogus jaučia bendrą negalavimą, silpnumą, galvos skausmą, kartais pykinimą. Vėliau simptomai tampa ryškesni, stiprėja galvos skausmas, vaikai vemia.

Praėjus 6–12 valandų nuo susirgimo pradžios atsiranda ir po visą kūną išplinta skarlatinai būdingas bėrimas: smulkūs susiliejantys taškai paraudusios odos fone, kuris ryškiausias ties pažastimis, alkūnėmis, kirkšnimis ir pakinkliais.

Vaiko veidas būna ryškiai raudonos spalvos, tik ties nosimi ir burna lieka nepažeista oda – tai skarlatinos trikampis.

Vienas pagrindinių ir ryškiausių ligos požymių – avietinės spalvos liežuvis, kuris būdingas praėjus kelioms dienoms nuo ligos pradžios. Ligos pradžioje ant liežuvio atsiranda baltos apnašos, jam išsivalius liežuvis tampa avietinės spalvos.

Tonzilės padidėja, tampa skausmingos ryjant, raudonos. Kaklo limfmazgiai tampa didesni ir skausmingi čiuopiant.

Tinkamai parinkus gydymą temperatūra mažėja jau pirmą parą, bėrimas pradeda nykti po 5 dienų nuo gydymo pradžios, oda lupasi ir šerpetoja.

Persirgus susidaro imunitetas, tačiau skarlatina galima susirgti dar kartą.

Liga gali komplikuotis. Tuomet žmogus serga otitu, sinusitu, infekciniu miokarditu (širdies raumens pažeidimas), nefritu (inkstų pažeidimas).

Skarlatina diagnozuojama remiantis būdingais simptomais:

- ūmi pradžia;
- aviečių spalvos liežuvis;
- odos bėrimas;
- skarlatininis trikampis;
- tonzilių pažeidimas;
- temperatūros padidėjimas.

Diagnozė patvirtinama tiriamosios medžiagos nuo tonzilių ir gerklės tyrimų rezultatais bei sukėlėjo radimu juose.

Kraujo tyrimai rodo organizme išsivysčiusią infekciją ir uždegimą. 

Įtarus ar diagnozavus skarlatiną, būtina sergantįjį paguldyti į infekcinių ligų skyrių. Itin lengva forma sergantys vaikai gali būti gydomi namuose.

Ligos sukėlėjas sunaikinamas tik gydytojui paskyrus tinkamų antibiotikų, kurie turi būti vartojami tiek dienų, kad sukėlėjas būtų visiškai sunaikintas.

Tonzilių uždegimo požymiai gana ryškūs. Ligoniui sunku ryti, todėl skiriama pusiau skysto maisto dieta, rekomenduojama gerti daug skysčių.

Karščiavimas mažėja pradėjus gydymą tinkamais antibiotikais, tačiau prireikus gali būti skiriami karščiavimą slopinantys vaistai.

Taip pat svarbi burnos ir odos higiena, tam tinkami specialūs dezinfekuojantys tirpalai gerklei skalauti.

Gydant svarbu stebėti, ar nėra komplikacijoms būdingų simptomų. Jiems atsiradus skiriamas gydymas.

Vakcinos nuo skarlatinos nėra.

Svarbiausia profilaktikos priemonė – vengti kontakto su sergančiu asmeniu.

Taip pat svarbu sergančiuosius izoliuoti ir dezinfekuoti infekcijos židinius.

Persirgę, ar su sergančiu vaiku kontaktavę vaikai 12 dienų neturėtų lankyti darželio, mokyklos.

A grupės beta-hemolizinis streptokokas dažnai randamas vaikų burnoje ir neretai sukelia paprastą tonzilių uždegimą – anginą, tačiau tik apie dešimt procentų suserga skarlatina.