Grupė:
Dermatologiniai susirgimai, Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai
Skėtinė širdažolė (lotyniškai Centaurium erythraea) – tai gencijoninių šeimai priklausantis, daugiametis, iki 40 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Širdažolė turi gausiai šakotą, liemeninę šaknį, iš kurios išauga vertikalus, plikas, keturias briaunas turintis, viršūnėje išsišakojantis stiebas. Augalo lapai žali, su ryškiomis gyslomis, maždaug 1–2 centimetrų ilgio, elipsės formos arba lancetiški, priešiniai, be kotelių. Žiedai rausvi arba balti, turi vamzdišką taurelę, susitelkę kekėmis į skėčio pavidalo žiedynus. Vaisius – daug mažų, rausvų sėklų talpinanti dėžutė. Dauginasi sėklomis. Augalas žydi birželio–rugsėjo mėnesiais, o sėklos subręsta rugpjūčio mėnesį.
Širdažolė Lietuvoje nėra dažna. Ji mėgsta molingas dirvas, gali būti aptinkama ganyklose, pievose, krūmuose, aikštelėse, dirvonuose, pamiškėse. Širdažolė įtraukta į draudžiamų rinkti ir prekiauti augalų sąrašą.
Veikliosios skėtinės širdažolės medžiagos: mineralinės medžiagos, alkaloidai, organinės rūgštys, eteriniai aliejai, karčiosios medžiagos, gleivės, vitaminai, flavonoidai, cukrus, dervinės medžiagos, dažomosios medžiagos, ksantono dariniai, vitaminas C, oleanolis.
Veikliosiomis medžiagomis pasižyminti skėtinė širdažolė yra naudojama liaudies medicinoje. Ji tinkama turint virškinimo sistemos sutrikimų (aktyvina virškinimo procesus, skatina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina jų rūgštingumą, skatina apetitą, tulžies išsiskyrimą, laisvina vidurius), turintiesiems širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų (gydo anemiją – mažakraujystę ir kai kurias širdies ligas). Vartojant išoriškai – valo odą, gydo spuogus.
Nerekomenduojama vartoti skėtinės širdažolės preparatų sergant skrandžio opa ir turint padidėjusį skrandžio sulčių rūgštingumą. Taip pat nerekomenduojama asmenims, turintiesiems sumažėjusį arterinį kraujo spaudimą.
Lithuanian