Depresija

Depresija gali būti lengva, vidutinio sunkumo ir sunki.

Gydytojai skiria kelis jos tipus: didžioji, melancholinio ir somatinio tipo depresija.

Didžioji depresija pasireiškia liguistu liūdesiu, prislėgta nuotaika, vaikams – irzlumu. Sumažėja žmogaus interesai, nebetenkama susidomėjimo anksčiau mėgta veikla, sumažėja kūrybiškumas, tampa sunku susikoncentruoti. Gali pakisti svoris (nukristi ar padidėti), kankinti nemiga arba mieguistumas. Visa tai lydi nuolatinis nuovargis, kaltės jausmas, savęs nuvertinimas. Neretai apninka savižudiškos mintys. Tokia būsena tęsiasi ištisą dieną, beveik kasdien.

Somatinio tipo depresijai būdinga tai, kad požymiai ryškesni rytais. Ši forma pasižymi organizmo pakitimais, kurie interpretuojami kaip tam tikra patologija. Pavyzdžiui, abdominalinė depresija pasireiškia virškinamojo trakto sutrikimais – vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu, pykinimu, liežuvio skausmu, cefalinė depresija gali būti užmaskuota galvos skausmu, lydimu baimės išprotėti, kardialinė depresijos forma – skausmais širdies plote. Tokie skausmai net ilgai gydant neišnyksta, kol nepradedama gydyti pagrindinė jų priežastis – depresija.

Melancholinis ligos tipas diagnozuojamas tada, kai nustatomas sumažėjęs pasitenkinimas ir įvairia veikla, interesų netekimas, o reakcija į malonius dirgiklius – silpna ir nepakankama. Be šių požymių melancholinio tipo depresija sergantis žmogus gali jausti nepagrįstą kaltės jausmą, būti liguistai liūdnos nuotaikos, kuri ryškesnė ryte nei vakare. Gali nukristi svoris, nes netenkama apetito. Rytais keliamasi anksčiau nei įprastai.

Visiems depresijoms tipams būdinga:

- prislėgta nuotaika
- menkavertiškumo ir kaltės jausmas;
- svorio mažėjimas ar didėjimas;
- miego sutrikimai;
- sunku pradėti bet kokią veiklą, sutelkti mintis, priimti sprendimus, planuoti ateitį;
- atsiranda savižudiškos mintys ir veiksmai;
- nerimas;
- hipochondrija (liguista ligų baimė, kai žmogų kankina įkyrios mintys, įsitikinimas, kad jis serga nepagydoma liga).

Kartais įninkama į alkoholį, narkotines medžiagas, kurios tik dar labiau apsunkina ligos eigą.

Sunkūs ligoniai nesikelia iš lovos, nustoja rūpintis net elementaria higiena, atsisako valgyti.

Apskritai depresijos simptomatika gali būti labai įvairi. Paaugliams ir vaikams būdinga netipiška jos išraiška.

Liga vystosi ilgą laiką, mėnesius ar metus, ir niekada neprasideda ūmiai.

D. J. Kupferis su kolegomis pateikė tipišką depresijos eigos modelį. Šis modelis apima tris ligos eigos stadijas.

Ūmi stadija – tai laikotarpis nuo epizodo pradžios iki atoslūgio pradžios, 30 % sergančiųjų ji tęsiasi iki metų, 60 % – iki 6 mėnesių. Vėliau eina stabilizacijos ir palaikomojo gydymo fazė.

Depresiją diagnozuoti gali tik gydytojas psichiatras, išklausęs ligonio nusiskundimus, išnagrinėjęs psichologinių testų rezultatus, atlikęs tyrimus kitoms ligoms atmesti, kuriomis sergant pasireiškia ir depresija (tai – cukrinis diabetas, AIDS, miokardo infarktas ir kt.)

Depresija gali būti nustatyta tada, kai visi jai būdingi požymiai tęsiasi ne mažiau kaip vieną mėnesį. Kai ligos simptomai išreikšti du ar daugiau metų, diagnozuojama lėtinė depresija.

Depresija sunkiai gydoma, o dažnai ir neišgydoma liga. Pagrindinis tikslas – pasiekti jos remisiją.

Gydyti ligą būtina, nes taip užkertamas kelias jai progresuoti ir pereiti į lėtinę formą, gerinama paciento gyvenimo kokybė, mažėja rizika ligai pasikartoti ateityje. Negydant didėja savižudybės rizika.

Gydymo būdą parenka tik gydytojas psichiatras (individualiai). Dažniausiai skiriami antidepresantai, psichoterapija.

Kiti gydymo būdai:

- elektroimpulsų terapija;
- transkranialinė magnetinė stimuliacija;
- šviesos terapija (fototerapija);
- miego deprivacija;
- fiziniai pratimai;
- relaksacinio kvėpavimo technika.

Esant didelei savižudybės rizikai, pacientas priverstinai gydomas ligoninėje.

Stengiantis išvengti depresijos pasikartojimo, patariama sveikai maitintis, valgyti šokoladą, kuris pasižymi nuotaiką gerinančiomis savybėmis, laikytis miego režimo, nepiktnaudžiauti alkoholiu.

Nereikia vengti bendrauti. Priešingai, patariama užsiimti malonia, džiuginančia veikla, plėsti pažįstamų ratą, dažniau bendrauti su artimaisiais, planuoti ateitį, bet nedaryti svarbių sprendimų, galinčių smarkiai pakeisti gyvenimą.

Svarbu ne tik koncentruotis į užklupusias negandas, bet ir ieškoti jų sprendimo. Kai kuriems palengvėja pasikalbėjus su žmogumi, kuriuo pasitikima. Reikia pasistengti į problemas žiūrėti tarsi iš šalies.

Labai padeda fizinis aktyvumas.

Nepaprastai svarbu laiku paskatinti ligonį kreiptis pagalbos, ypač jei užsimenama apie savižudybę. Nustatyta, kad klausinėjimas apie suicidinius planus nepaskatina savižudiškų veiksmų, bet gali laiku užkirsti kelią nelaimei.

Mirtingumas siekia 10–15 %.

Depresija du kartus dažniau diagnozuojama moterims.

Spėjama, kad šia liga gali sirgti nuo 5 iki 30 % populiacijos, dažniausiai 30–40 metų (kai kuriais duomenimis nuo 25–30 metų) amžiaus žmonės.

Sunkia depresija serga 5–8 proc. žmonių.

Vidutiniškai 25–30 % segančiųjų lėtinėmis ligomis taip pat serga ir depresija.

Vieniši, turintys somatinių ligų vyrai dažniau pasiryžta savižudiškiems veiksmams. 50 % sergančiųjų depresija bando žudytis, o 10–15 % nusižudo.

Norėdami išsiaiškinti, kokie žmonės žudosi, tyrėjai lygino įvairias žmonių grupes tarpusavyje. Nustatyta, jog baltosios rasės atstovai žudosi du kartus dažniau nei juodaodžiai. Taip pat nustatyta, kad dažniau žudosi turtingi, netikintys ir vieniši žmonės, o ypač išsiskyrę ir našliai.