Epilepsija

Epilepsija pasireiškia dažniau ar rečiau pasikartojančiais epilepsijos priepuoliais.

Epilepsijos priepuolių rūšių yra daug. Didžiausios priepuolių grupės – židininiai ir generalizuoti priepuoliai. Šios dvi grupės išskaidomos į smulkesnes.

Židininiai epilepsijos priepuoliai. Jie gali pasireikšti įvairiai – nevalingais rankų ar kojų judesiais, trūkčiojimais, blykčiojimu akyse, netikėtu skonio ar kvapo atsiradimu, deja vu (patirtu jausmu), jamais vu (nerealumo jausmu), dilgčiojimais, prakaitavimu, tachikardija.

Vykstant šiems priepuoliams sąmonė gali nepakisti arba sutrikti (žmogus neatsimena priepuolio).

Kai priepuoliai židininiai, o sąmonė sutrikusi, žmogaus žvilgsnis tampa bereikšmis, pacientas nuolat kartoja kažkokius veiksmus (pavyzdžiui, atsisagsto ir vėl užsisagsto marškinius, perkelia daiktus iš vienos vietos į kitą). Bet kuris židininis priepuolis gali generalizuotis t. y. pereiti į generalizuotą priepuolį.

Generalizuoti priepuoliai. Jų rūšių išskiriama nemažai. Pagrindinės – absansai ir toniniai- kloniniai traukuliai.

Absansai (petit mal). Pasireiškia staiga sutrikusia sąmone ir bet kokių veiksmų nebuvimu. Tai tęsiasi 20–30 sekundžių, po to žmogus iškart grįžta prie buvusios veiklos, o priepuolio (ir įvykių jo metu) neprisimena.

Toniniai-kloniniai traukuliai (dar vadinami grand mal). Tai dažniausia epilepsinių traukulių išraiška. 

Prasidėjus toninių-kloninių traukulių priepuoliui, visas kūnas įsitempia (įgauna didelį tonusą) ir žmogus nugriūna ant žemės, kurį laiką negali kvėpuoti, dėl to veidas pamėlsta, nevalingai pasišlapinama ar pasituštinama. Tokia būklė trunka apie pusę minutės. Po jos prasideda kloninių traukulių fazė. Ligonio visi raumenys įsitempia ir atsipalaiduoja, dėl to rankos, kojos ir galva trūkčioja. Trūkčiojimo (kloninė) fazė tęsiasi 1–2 minutes ir baigiasi, kai ligonis giliai įkvepia. Iš burnos gali pasirodyti putotų kruvinų seilių (jei pacientas prikando liežuvį). Po priepuolio jaučiamas didelis nuovargis, užmiegama.

Židininių priepuolių metu elektrinės iškrovos smegenyse fiksuojamos tik tam tikroje apibrėžtoje zonoje. Kai traukuliai generalizuoti, elektrinės iškrovos fiksuojamos visose galvos smegenyse.

Epilepsijos diagnozė nustatoma kruopščiai išklausius ir išnagrinėjus paciento ligos istoriją. Ją turi papildyti ir žmogus, kuris matė priepuolį. Taip pat svarbūs pagalbiniai instrumentiniai metodai, kurie gali patvirtinti epilepsijos diagnozę ir atmesti kitas ligas.

Liga diagnozuojama po 2 epilepsijos priepuolių, tarp kurių yra ne mažesnis nei 24 valandų laiko tarpas ir priepuolių nesukėlė išoriniai veiksniai.

Elektroencefalograma (EEG). Tai pagrindinis pagalbinis instrumentinis tyrimas, kurį atliekant registruojamos neįprastos smegenų iškrovos ir jų plitimas smegenyse. Jis taip pat padeda atskirti įvairias epilepsijos formas.

Vaizdiniai galvos tyrimai: magnetinis rezonansas, galvos kompiuterinė tomografija. Jų dėka atmetamos kitos traukulių priežastys ir patvirtinamos struktūrinės epilepsijos priežastys.

Epilepsijos profilaktikos nėra, tačiau svarbu išmokyti epilepsija sergančius žmones, kaip išvengti nelaimių, kai juos ištinka priepuoliai.

Istorija

3000 m. pr. Kr. Mesopotamijoje aprašytas vienas pirmųjų epilepsijos priepuolių. Vėliau įrašų apie juos rasta Egipte, Indijoje, Kinijoje.

Prieš maždaug 2500 metų Hipokratas parašė veikalą „Apie šventąją ligą“, kuriame teigė, kad traukulių priepuolius sukelia neįprastas smegenų aktyvumas. Tiesa, iki viduramžių jo teiginiai buvo pamiršti, paskui – vėl atgaivinti.

XIX a. pradžioje buvo iškelta teorija, kad epilepsiją sukelia pernelyg dažna masturbacija. Po šios hipotezės pasaulyje atsirado pirmieji efektyvūs vaistai epilepsijai (bromidai) gydyti.

1929 m. Hansas Bergeris (Hans Berger) pirmasis išsiaiškino, kad elektrinius impulsus, kuriuos skleidžia smegenys, galima registruoti elektrodais ant žmogaus skalpo – taip buvo sukurtas elektroencefalografijos (EEG) tyrimo metodas, kuris tapo neatskiriama epileptologijos mokslo dalimi.