Gastroenteritas

Pavojingas požymis, sergant gastroenteritu, yra dehidratacija. Ji pasireiškia odos ir gleivinių sausumu, galvos svaigimu, sausu liežuviu su baltu apnašu, stipriu troškuliu, pagreitėjusiu širdies plakimo dažniu, sumažėjusiu šlapimo kiekiu. Tokia būsena yra ypač pavojinga vaikams, nes jų kūno masė ir skysčių kiekis organizme ir taip yra nedideli, tad keletą kartą išvėmus ar suviduriavus, skysčių balansas organizme greitai sutrinka. Negydoma dehidratacija gali sukelti traukulius ar komą. 

Ligos eiga labai priklauso nuo jos priežasties. Ji gali varijuoti nuo nesunkaus pykinimo epizodo su keliais pasituštinimais skystomis išmatomis iki keletą dienų trunkančio gausaus ir varginančio vėmimo ir viduriavimo. Dažniausiai ligos eiga būna gana lengva, žmonės nesikreipia į gydytojus, nes per kelias dienas pasveiksta savaime. Jeigu liga prasideda labai staigiai ir yra sunki, rekomenduojama skubiai kreiptis į gydytojus. 

Gastroenteritas diagnozuojamas pagal paciento skundus: vėmimą ir viduriavimą. Tuomet labai svarbu nustatyti du dalykus: dehidratacijos laipsnį ir gastroenterito priežastį. Pacientas apžiūrimas, stebimi jo odos ir gleivinės pokyčiai, kvėpavimo ir širdies plakimo dažnis, nustatomas kapiliarų prisipildymo greitis, klausiama, kiek kartų jis išvėmė ir viduriavo.

Norint išsiaiškinti, kas sukėlė gastroenteritą, reikia atkreiptį dėmesį į tai, ką pacientas valgė ir gėrė pastaruoju metu, kokie jo higienos įpročiai, ar lankosi masinio susibūrimo vietose, ar keliavo į užsienio šalis, ar panašių simptomų turėjo kas nors jo aplinkoje. Jeigu gastroenterito kilmė lieka neaiški, galima atlikti kai kuriuos tyrimus. Tai gali būti: išmatų tyrimas virusų antigenams nustatyti, vėmalų ar išmatų pasėliai, kraujo serumo tyrimai antikūnams prieš sukelėjus nustatyti. 

Daugumoje gastroenterito atvejų specifinio gydymo neprireikia. Pagrindinis gydymo metodas yra organizmo skysčių ir elektrolitų balanso atsatymas ir palaikymas. Jeigu dehidratacija nėra labai sunki ir žmogus yra pajėgus gerti, jam rekomenduojami geriamieji rehidrataciniai tirpalai. Atsižvelgiant į paciento kūno masę ir dehidratacijos laipsnį, iš specialių miltelių pagaminamas tam tikras kiekis rehidratacinio tirpalo, kurį pacientas turi suvartoti per tam tikrą laiką. Jeigu ligonis stipriai dehidratavęs arba nėra pajėgus gerti (pavyzdžiui, yra be sąmonės ar nuolatios stipriai vemia), jam gali prireikti intraveninio rehidratacinio tirpalo. Tuomet pacientui statoma lašinė, jo būklė stebima. 

Nuo kai kurių sukėlėjų galima ir specifinė profilaktika. Kol kas yra sukurti skiepai tik nuo keleto bakterijų, sukeliančių gastroenteritą, ir nuo rotoviruso.