Gliukagonoma

Gliukagonoma pasireiškia įvairiais simptomais. Tai gali būti: gliukozės netoleravimas, nuolat ar dažnai aukšta gliukozės koncentracija kraujyje (hiperglikemija), viduriavimas, troškulys, dažnas šlapinimasis, padidėjęs apetitas, uždegimiški ir paburkę liežuvis ir burnos gleivinė (stomatitas), kėlimasis šlapintis naktį, svorio kritimas, depresija, giliųjų kojų venų trombozė, galinti komplikuotis plaučių arterijos tromboembolija.

Ligai labai būdingi specifiniai bėrimai, galintys atsirasti ant veido, pilvo, sėdmenų arba pėdų, galintys tai atsirasti, tai išnykti, arba migruoti. Šie bėrimai būna sausi, pleiskanojantys, opėjantys ar įtrūkstantys.  Nuolatos padidėjusi gliukozės koncentracija kraujyje gali sukelti įvairius metabolinius pakitimus.

Gliukagonoma pirmiausia pasireiškia įvairiais nespecifiniais simptomais (svorio kritimas, diabetas, viduriavimas, stomatitas). Vėliau atsiranda nekrotizuojanti migruojanti odos eritema, kuri gali būti lengvai supainiota su nespecifiniu dermatitu.

Dėl šių priežasčių liga dažniausiai nustatoma jau gana vėlai. Audinių ir organų požiūriu, gliukagonoma, kaip ir kiti onkologiniai susirgimai, vystosi palaipsniui. Pirmiausia organo audinyje atsiranda viena ar kelios dėl kokios nors priežasties pakitusios ląstelės. Jeigu šios ląstelės nežūsta anksti pačios arba nėra sunaikinamos, jos pradeda daugintis.

Dažniausiaia vėžinėse ląstelėse įvyksta tokie pakitimai, kurie leidžia joms dalintis ir daugintis neribotą kiekį kartų. Pamažu formuojasi auglys. Kokiu nors metu nuo bendros auglio masės gali atsidalinti viena ląstelė ar jų grupė ir krauju, limfa arba per kitus audinius išplisti į kitus organus, tai vadinama metastazavimu. Dažniausiai diagnozavimo metu, gliukagonoma jau būna išplitusi į kepenis. Kol kas nėra bendrai pripažintos gliukagonomos stadijavimo sistemos. 

Dažniausiai gliukagonomą diagnozuoti būna gana nelengva, nes tipiški simptomai, kurie apibūdina hiperglikeminę būklę, būna palaikomi kitos ligos simptomais (pavyzdžiui, cukrinio diabeto). Gliukagonoma diagnozuojama atlikus kai kuriuos kraujo tyrimus. Randama: didelė gliukozės koncentracija kraujyje, padidėjęs gliukagono kiekis kraujyje, didelis chromogranino A (vėžinis žymuo) kiekis, mažakraujystė.

Labai naudinga atlikti vaizduojamuosius tyrimus: pilvo organų ultragarsinį tyrimą, kompiuterinę tomografiją ar magnetinio rezonanso tyrimą. Retesniais atvejais gali būti atliekami tokie reti vaizduojamieji tyrimai kaip scintigrafija, pozitronų emisijos tomografija ar endoskopinis ultragarsinis tyrimas. Diagnozės patvirtinimui gali būti naudingas odos biopsinis tyrimas. Pažeistos odos mėginiai turėtų būti imami ir tiriami kartotinai. 

Gliukagonomos gali būti gydomos dviem pagrindiniais principais: auglio pašalinimu iš kasos ir padidėjusio gliukagono kiekio poveikio mažinimu.

Jeigu įmanoma, pirmiausia atliekama chirurginė opercija ir auglys pašalinamas. Tačiau tokiu būdu gali būti visiškai išgydoma tik apie 20% pacientų. Jeigu auglys yra lokalizuotas tik kasoje, o operacinis gydymas atliktas sėkmingai, paciento 5 metų išgyvenamumo tikimybė yra 85%. Gliukagono pertekliaus sukeliami simptomai gydomi medikamentiniu būdu. Jeigu reikia, žmogui gali būti skirtas ir kitoks gydymas, pavyzdžiui, maitinimas per zondą, jeigu žmogus yra netekęs daug svorio.  

Kol kas nėra nustatyta, kaip būtų galima išvengti gliukagonomos.