Hepatitas B – tai virusinė infekcinė liga, pasireiškianti gelta ir (arba) kepenų fermentų ir pigmentų padaugėjimu kraujyje ir specifinių žymenų kraujo serume atsiradimu. Hepatitas B pirmiausia pasireiškia ūmia forma, kuri gali būti simptominė arba besimptomė. Hepatitą B sukelia virusas – itin mažas viduląstelinis parazitas, priklausantis Hepadnaviridae šeimai. Žmogus juo apsikrėsti gali nuo kito žmogaus, sergančio besimptome, ūmia arba lėtine hepatito B forma. Apkrečiamu žmogus tampa anksčiau, nei jam pradeda reikštis pirmieji ligos požymiai. Dažniausiai virusas perduodamas perinataliniu, lytiniu arba parenteriniu būdu. Perinatalinio perdavimo būdu apkrečiamas kūdikis nuo motinos nėštumo arba gimdymo metu. Lytiškai apsikrėsti galima nuo ūmia arba lėtine forma sergančio žmogaus arba nuo viruso nešiotojo. Virusas randamas beveik visuose ūmine ar lėtine hepatito B forma sergančio žmogaus kūno skysčiuose ir sekretuose (seilėse, kraujyje, spermoje, makšties sekrete, prakaite, motinos piene, ašarose). Parenteriniu būdu virusas gali būti perduodamas įvairių manipuliacijų metu, kada pažeidžiama oda ar gleivinė, pvz.: perpilant kraują, darant tatuiruotę, gydant odontologiškai, leidžiantis narkotikus ir kt. Didžiausi rizikos veiksniai susirgti hepatitu B yra šie: homoseksualūs lytiniai santykiai, intraveninių narkotikų vartojimas, nauji lytiniai partneriai. Patekęs į organizmą virusas keliauja į kepenis, kur yra pagrindinė jo dauginimosi vieta. Teigiama, jog jis gali veikti ir daugelyje kitų organų. Kepenyse pažeidžiami hepatocitai – kepenų ląsteles. Manoma, jog ne pats virusas sukelia hepatocitų žuvimą. Viruso genetinė medžiaga įsijungia į žmogaus kepenų ląstelių genetinę medžiagą, tada nuosavos imuninės ląstelės, norėdamos gintis nuo svetimos genetinės medžiagos, ima žudyti savus hepatocitus. Taip prasideda kepenų audinio žuvimas, kyla kepenų uždegimas – hepatitas.
Hepatitas B
Hepatitas B. Simptomai
Hepatito B simptomai priklauso nuo ligos formos. Ji gali būti besimptomė, ūmi arba žaibinė. Besimptomė hepatito B forma dažniausiai būna 2-3 metų vaikams ar silpną imuninę sistemą turintiems žmonėms. Ūmios formos liga pasireiškia silpnumu, karščiavimu, apetito nebuvimu, vėmimu, dešiniosios pašonės skausmu, galūnių sąnarių skausmu, gali niežėti odą ar atsirasti bėrimas. Patamsėja šlapimas, pašviesėja išmatos. Vėliau atsiranda akių odenų pageltimas, tada gleivinių ir odos gelta. Tęsiasi pykinimas, nemiga, silpnumas. Žaibinė ligos forma dažniausiai pasireiškia vyresniems kaip 50 metų pacientams, sergantiems kitomis ligomis. Ši forma ūmesnė ir sunkesnė. Žaibinei formai būdinga kepenų encefalopatija – nervų sistemos pažeidimai, kuriuos sukelia kepenų funkcijos sutrikimas. Įprastai kepenys atlieka organizmo valomąją funkciją, tačiau sergant hepatitu, toksiškos medžiagos nėra šalinamos ir todėl organizmas nuodijamas.
Hepatitas B. Ligos eiga
Hepatito B inkubacinis periodas (laikas nuo ligos sukėlėjo patekimo į organizmą iki pirmųjų simptomų pasireiškimo) trunka nuo 60 iki 90 dienų. Sergant besimptome forma paprastai padidėja kepenų fermentų ir pigmentų kiekis kraujyje arba gali tik atsirasti specifinių žymenų kraujo serume. Sergant įprasta ūmia forma be šių dviejų požymių taip pat pasireiškia gelta. Įprastai pirmieji ligos požymiai būna tokie: skauda galvą, jaučiamas silpnumas, ligonis karščiuoja, jį pykina, kamuoja vėmimas, dešiniosios pašonės skausmai. Tai trunka apie 1-3 savaites. Išsivysčius geltai, ligonio savijauta nepagerėja. Gelta trunka 2-4 savaites. Nuo ūminio hepatito B miršta iki 1 % ligonių. Paprastai, kuo lengviau persergama ūmia hepatito B forma (būdinga vaikams ir silpną imunitetą turintiems žmonėms), tuo didesnis šansas, jog jis pereis į lėtinę formą. Ir atvirkščiai: sunkios, ypač žaibinės, formos beveik niekada netampa lėtinėmis ligomis. Taigi, 5-10 % suaugusiųjų ir net 50-80 % vaikų, sirgusių hepatitu B, jis tampa lėtiniu. Lėtinis hepatitas diagnozuojamas tada, kai pacientą ilgiau kaip 6 mėnesius po ūminio hepatito B kamuoja išliekantys simptomai. Jis yra pavojingas tuo, jog gali progresuoti į kepenų cirozę arba sukelti kepenų vėžį
Hepatitas B. Diagnostika
Diagnozuojant hepatitą B svarbu išsamiai apklausti ligonį, nes ligos eiga gana tipiška. Būtina išsiaiškinti paciento gyvenimo būdą, atliktas procedūras. Po apklausos svarbu atidžiai apžiūrėti pacientą, jo akis, gleivines, odą. Galima apčiuopti kiek padidėjusias kepenis. Informatyviausi tyrimai būna biocheminis kraujo tyrimas (padaugėja kepenų fermentų ir pigmentų kraujyje) ir specifinių žymenų kraujo serume tyrimas.
Hepatitas B. Gydymas
Lietuvoje žmonės, sergantys ūmiais hepatitais, paprastai yra guldomi į ligoninę. Hepatitas B gydomas poilsiu bei specialia dieta. Gydytojas taip pat gali skirti antivirusinių vaistų. Jei pacientą vargina kiti simptomai, gydytojai skiria simptominį gydymą, pvz., vaistų nuo pykinimo, jei ligonį pykina.
Hepatitas B. Profilaktika
Pagrindinės profilaktikos priemonės prieš hepatitą B yra visuomenės, ypač rizikos grupių, švietimas, prezervatyvų naudojimas ir vakcinacija. Jauni asmenys, homoseksualūs asmenys ir narkotikus vartojantys asmenys turi būti šviečiami ir skatinami saugotis hepatito B. Patariama naudoti prezervatyvus lytinių santykių metu, visada naudoti vienkartines adatas, nesilankyti prastos reputacijos tatuiruočių salonuose ir pan. Lietuvoje skiepas nuo hepatito B yra įtrauktas į rekomenduojamą vaikų skiepijimo planą. Skiepijama 3 arba 4 vakcinomis, schema priklauso nuo skiepo gamintojo. Egzistuoja ir pasyvi imunizacija: po kontakto, kurio metu nevakcinuotas žmogus galėjo apsikrėsti hepatitu B, galima skirti specifinio preparato, suteikiančio greitą, bet trumpalaikį imunitetą.
Kita informacija
Iki 1990m. Lietuvoje hepatitu B dažniausiai sirgo 20-29 metų bei vyresni kaip 60 metų asmenys. Vėliau jaunesnieji ėmė sirgti dažniau, o vyresnieji – rečiau. Šiuo metu dažniausiai serga 15-24 metų asmenys. Apskritai sergamumas hepatitu B Lietuvoje laikomas nedideliu.
Lithuanian