Kinofobija

Kaip ir kitų baimių, kinofobijos simptomai gali stipriai varijuoti priklausomai nuo žmogaus bei jo patirties. Esant lengvoms kinofobijos formoms, žmogus bijo tik konkretaus dydžio ar veislės šunų, gali stebėti šunų nuotraukas ar paveiksliukus, žiūrėti filmuotą medžiagą, vaizduojančią šunis.

Esant sunkioms kinofobijos formoms, asmuo bijo visų veislių, dydžių ir spalvų šunų. Labai jautriai reaguoja į šunų nuotraukas ar filmuotą medžiagą. Susidūrę su gyvu šunimi, žmonės taip pat elgiasi skirtingai. Galimos tokios reakcijos: bėgimas, sustingimas, slėpimasis. Asmuo gali pradėti drebėti, jį gali pradėti pykinti. Atsiranda stiprus nerimas, žmogus jaučiasi dezorientuotas, gali pradėti verkti. 

Kinofobijos eiga priklauso nuo ją sukėlusių priežasčių. Jeigu ji atsiranda po nemalonios patirties su šunimi (pavyzdžiui, apkandžiojimo), baimė atsiranda labai staiga, iš karto būna stipri. Jeigu šunų baimę vaikui įskiepija ar perduoda tėvai, tada ji vystosi pamažu. Neretai asmenis, turintiems kinofobiją, būna gana sunku gyventi, nes šunys – labai dažni kai kurių žmonių palydovai, draugai ar net hobis.

Tikėtina, kad asmuo, bijantis šunų, vengs kontakto su šunis turinčiais asmenimis, net jeigu jie yra jų šeimos nariai. Tokiems asmenims dažnai būna nemalonu būti viešose vietose: prie parduotuvių, parkuose, stovyklavietėse, kalnuose, nes daugelis žmonių, turinčių šunis, pasiima į šias vietas ir juos. Vengdami susitikti su šunimi, žmonės varžo savo laisvalaikį ir elgesį, o tai gali būti prasidedančios depresijos, socialinės atskirties ir įvairių kitų baimių (pavyzdžiui, palikti savo namus) priežastimi. 

Į psichologą, psichoterapeutą ar gydytoją psichiatrą paprastai žmogus kreipiasi tuomet, kai gyventi su kinofobija jam pasidaro labai sunku. Pripažinę, kad konktakto su šunimis išvengti visą gyvenimą greičiausiai nepavyks, asmenys ieško pagalbos. Tokie veiksniai, kaip jausmas, kad bijoti taip visų mėgstamų gyvūnų yra kvaila, arba artimųjų šaipymasis iš žmogaus baimės, mažina tikimybę, kad žmogus ieškos profesionalios pagalbos. Šio sutrikimo diagnostika yra labai paprasta, žmogus dažniausiai gali pats sklandžiai papasakoti apie savo baimę, reakciją į šunis. Neretai asmuo netgi konkrečiai nurodo šios baimės priežastį.  

Dauguma kinofobijos formų yra išgydomos ar bent jau stipriai palengvinamos. Lengvas kinofobijos formas kartais žmogus geba įveikti savarankiškai. Tam atliekami atsipalaidavimo pratimai, mintyse įsivaizduojamas šuo, draugiški žmogaus santykiai su juo. Sunkios kinofobijos formos gydymas reikalauja laiko ir pastangų, tačiau dauguma pacientų pastebi, kad rezultatas yra to vertas. Kinofobiją gydyti gali psichologas, psichoterapeutas arba gydytojas psichiatras.

Priklausomai nuo to, į kokį specialistą žmogus kreipėsi, jis gali būti gydomas: elgesio terapija, psichoterapija, kognityvine elgesio terapija, atsipalaidavimo metodais ar kitais būdais. Kai kurie gydytojai, norėdami palengvinti žmogaus būklę ar pagreitinti gydymo procesą, gali žmogui kuriam laikui skirti įvairių medikamentų (pavyzdžiui, raminamųjų), tačiau šie vaistai patys negali išgydyti kinofobijos. Todėl jie turėtų būti naudojami nebent kaip papildoma priemonė gydymo procese.

Šunų baimės prevencijos tikslu tėvai neturėtų kartoti vaikui, kad šunų reikia bijoti, tačiau turėtų paaiškinti, kad šuo gali būti ir draugiškas, ir pavojingas gyvūnas. Pastebėta, kad asmenys, auginę šunis vaikystėje, ar turėję kitokios geros patirties su jais, rečiau įgyja kinofobiją net ir po nemalonaus įvykio su šunimi.