Lėtinio nuovargio sindromas (Neurastenija)

Pagrindinis pacientų skundas būna užsitęsęs nuovargis, kuris trukdo kasdienei veiklai, ir kuris neturi jokio konkretaus paaiškinimo. Nuovargis, paprastai, apibūdinamas kaip neadekvatus (gerokai per didelis) atliktai veiklai. Pacientai jaučiasi pavargę netgi po ilgo poilsio ar ilgo miego.

Žmonės su lėtinio nuovargio sindromu dažnai būna prislėgti ar linkę į depresiją dėl to, kad negali užsiimti mėgstama veikla, dirbti.

Pacientai, turintys šį sindromą, dažnai skundžiasi sutrikusia trumpalaike atmintimi (ilgalaikė nesutrinka), taip pat, pacientai dažnai daro „kalbėjimo klaidas“, kai kalbėdami netyčia pavartoja netinkamą žodį.

Kiti galimi šio sindromo simptomai būtų: gerklės skausmas, padidėję limfmazgiai, raumenų skausmas.

Pacientai su lėtinio nuovargio sindromu, paprastai, nurodo, kad neseniai persirgo infekcine liga, po kurios prasidėjo ilgalaikis nuovargis. Ligoniai, dažniausiai, perserga tokiomis ligomis, kaip Epšteino – Baro viruso sukelta infekcinę mononukleoze, citomegaloviruso sukelta infekcine mononukleoze, viduriavimu, plaučių uždegimu, viršutinių kvėpavimo takų infekcija.

Normaliu atveju, tokių infekcijų metu, nuovargis jaučiamas ūmiajame infekcijos periode ir praeina pasibaigus infekcijai, tačiau susirgus lėtinio nuovargio sindromu, nuovargis užsitęsia 6 mėnesius ir ilgiau. Kita vertus, tokiais atvejais pacientai neretai nurodo nuovargio epizodus jau iki infekcijos. Yra pastebėta ir tai, kad žmonės prieš susirgdami lėtinio nuovargio sindromu, gyvenime patyrė didelį stresą.

Laikui bėgant, nuovargis gali išnykti, tačiau atsiradus naujam stresui ar infekcinei ligai, vėl gali atsinaujinti.

Lėtinio nuovargio sindromas nustatomas tik po to, kai atmetamos visos kitos galimos nuovargio priežastys ir toks nuovargis tęsiasi jau ilgiau nei pusę metų. Jei ligonis nesiskundžia atminties sutrikimais, ar yra įtariama endokrininių liaukų patologija, lėtinio nuovargio sindromo diagnozė – mažai tikėtina.

Rekomenduojama pacientams atlikti bendrą kraujo tyrimą, kepenų fermentų tyrimą, skydliaukės hormonų tyrimą, elektrolitų tyrimą, tam, kad galima būtų atmesti kitas ligas.

Atmetus visas ligas, dėl kurių gali būti nuovargis, gydytojas, pagal specialius kriterijus, gali patvirtinti lėtinio nuovargio sindromo diagnozę.

Apžiūros metu, turintiems lėtinio nuovargio sindromą žmonėms, randami šiek tiek padidėję, neskausmingi paslankūs limfmazgiai kakle, pažastyse, kirkšniniame regione.

Gydymas nuo šios ligos dažnai būna komplikuotas. Esant psichologinėms ligos priežastims, skiriami antidepresantai (juos pacientai vartoti dažnai atsisako).

Svarbus gydymo aspektas yra fizinio aktyvumo palaipsninis didinimas, pastangos grįžti prie įprastos kasdienės veiklos, darbo. Svarbu tinkamai derinti darbą ir poilsį. Reikia vengti per daug varginančių darbų, tačiau negalima ir per daug tinginiauti, praleisti daug laiko lovoje.

Kadangi nėra žinoma tiksli ligos priežastis, todėl nėra ir efektyvios ligos profilaktikos. Reikia vengti stresų, emocinės įtampos.

Kita informacija:

Istorija: Lėtinio nuovargio sindromo terminas atsirado tik 9-tąjame XX a. dešimtmetyje. Iki tol buvo naudojamas terminas encefalomialgija (arba mialginis encefalomielitas), toks pavadinimas šiai ligai buvo suteiktas todėl, kad liga pasireiškia mąstymo sutrikimais (encefalitinis komponentas) ir raumenų silpnumu (mialginis komponentas).

Paplitimas: šis sindromas labiausiai būdingas jauniems ir vidutinio amžiaus žmonėms, dažniau serga moterys. Šio sindromo paplitimas pasaulyje nėra žinomas. Nors manoma, kad daugiausiai sergančiųjų yra JAV