Mieloma – tai plazminių ląstelių vėžys kaulų čiulpuose. Dar ji dažnai vadinama daugine mieloma arba mielomatoze. Plazminės ląstelės yra baltieji kraujo kūneliai, gaminantys antikūnus – baltymus, reikalingus organizmo kovoje su ligomis ir infekcijomis. Plazminėms ląstelėms tapus vėžinėmis jos vadinamos mielominėmis. Dėl mielominių ląstelių nebevyksta normalių antikūnų gamyba, todėl organizmas paliekamas be imuninės apsaugos ir jį lengvai gali pažeisti aplinkos veiksniai. Taip pat mielominių ląstelių gamyba slopina normalių raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių sintezę. Šios vėžinės ląstelės pagamina didžiulius kiekius nenormalių antikūnų, kurie patenka į kraujotaką ir gali pažeisti inkstus. Jos taip pat išskiria kitas medžiagas, ardančias kaulų čiulpus bei galinčias pažeisti pačius kaulus. Kartais mielominės ląstelės išeina iš kaulų čiulpų ir su krauju gali keliauti į kitas vietas. Apskritai, mieloma turi kelias galimas formas: dauginė mieloma (mielominės ląstelės dažniausiai randamos kelių kaulų čiulpuose), plazmocitoma (atvejis, kai mielominių ląstelių sankaupa randama tik viena visame organizme), lokalizuota mieloma (mielominių ląstelių sankaupos randamos keliose artimose vietose), ekstramedulinė mieloma (atvejis, kai mielominės ląstelės randamos ne kaulų čiulpuose, o kituose audiniuose, pavyzdžiui, odoje, raumenyse, plaučiuose). Taip pat mieloma gali būti skirstoma į tipus pagal gaminamus antikūnus. Mielomos rizikos veiksniai: vyriška lytis, amžius daugiau kaip 50 metų, nutukimas, buvęs apšvitinimas radiacija.
Mieloma
Mieloma. Simptomai
Sergant mieloma, paprastai pacientų skundai būna: nuovargis, išblyškimas, silpnumas, svorio kritimas, kaulų skausmas, tinimas, dažni lūžiai, naktinis prakaitavimas. Kartais pacientai pakarščiuoja iki 37-38°C. Pacientai dažnai serga įvairiomis infekcijomis, nes jų imuninė sistema nebeveikia įprastai. Dėl nenormalių antikūnų sintezės gali padidėti polinkis į kraujavimus. Kartais išsivysto amiloidozė (tam tikrų baltymų, gaminamų sergant lėtinėmis ligomis arba kai gaminama daug antikūnų, kaupimasis organizme).
Mieloma. Ligos eiga
Mielomos eiga gali būti dvejopa: progresuojanti dauginė mieloma arba „rusenanti“ mieloma. Pirmuoju atveju prognozė yra blogesnė ir ši mieloma pasitaiko dažniau. Tokia liga progresuoja, plinta ir sukelia komplikacijų (inkstų nepakankamumas, infekcinės ligos). Antru atveju prognozė yra palankesnė. Tokios ligos eiga yra lėta, gaminamų nenormalių antikūnų nedaugėja, neatsiranda komplikacijų. Apskritai šios ligos prognozė priklauso nuo kelių dalykų: nuo naviko stadijos, nuo ligos eigos, nuo histologinės navikinių ląstelių klasifikacijos, nuo besivystančių komplikacijų. Vidutinė gyvenimo trukmė skiriasi priklausomai nuo stadijos: I stadija – 64 mėnesiai, II stadija – 32 mėnesiai, III stadija – 6-12 mėnesių.
Mieloma. Diagnostika
Mieloma diagnozuojama atlikus išsamius paciento tyrimus. Kraujyje randama anemija ir padidėjęs kalcio kiekis. Šlapime randama specifinių baltymų. Tiriant rentgenologiškai, matomi kaulų irimo (osteolizės) židiniai, bendras kaulinio audinio tankio sumažėjimas (generalizuota osteoporozė). Tiriant kaulų čiulpus, randama jų infiltracija plazminėmis ląstelėmis arba randama šių ląstelių sankaupa kaulų čiulpuose arba už jų ribų.
Mieloma. Gydymas
Paskirdamas gydymą gydytojas atsižvelgia į daugelį dalykų, įskaitant vėžio stadiją, tipą, bendrą paciento būklę. Mieloma dažniausiai nėra visiškai pagydoma liga, tačiau ją įmanoma kontroliuoti. Pagrindinis gydymas yra chemoterapija. Ji gali būti vieno vaisto arba kombinuota. Kartu skiriami imunomoduliatoriai, kaip manoma, prailgina remisijų trukmę. Pacientams neretai skiriamas ir paliatyvus gydymas. Jis skirtas ne tiesiogiai gydyti ligą, o pagerinti paciento gyvenimo kokybę, gydyti kitus vėžio sukeltus simptomus arba gydyti simptomus, sukeltus gydymo (chemoterapijos). Tam pacientams gali būti skiriami nuskausminamieji, lokalūs kaulų švitinimai (skirti galimų lūžių prevencijai ir skausmo gydymui), įvykusių lūžių chirurginis gydymas, anemijos, inkstų nepakankamumo gydymas.
Mieloma. Profilaktika
Nėra žinoma, kas tiksliai sukelia mielomą, todėl nėra paprasto būdo apsisaugoti nuo jos. Reikia būti atidžiam ir, pastebėjus neaiškius simptomus, iš karto kreiptis į gydytoją. Ypač atidūs turėtų būti žmonės, kurių šeimose buvo sirgusiųjų mielomine liga.