Nemiga

Dažniausiai nemiga pasireiškia ilgu negalėjimu užmigti, dažnais prabudimais iš naktinio miego. Tačiau ji taip pat gali pasireikšti ankstyvu visišku prabudimu. Atsikėlę žmonės jaučiasi nepailsėję, dienos metu jaučia nuovargį ir mieguistumą. Jie tampa dirglūs, jaučia nerimą, jiems sunku sutelkti dėmesį, įsiminti reikalingus dalykus. Dirbdami tokie žmonės gali padaryti įvairių klaidų, jiems padidėja rizika patekti į nelaimingus atsitikimus. Ilgai neišsimiegančius žmones taip pat gali kamuoti įtampos galvos skausmas, virškinimo sutrikimai. 

Priklausomai nuo to, ūmine ar lėtine nemiga žmogus serga, ji gali prasidėti labai staiga ir trukti neilgai (keletą naktų ar savaičių) arba prasidėti staiga ar pamažu ir tęsti ištisais mėnesiais ar metais.

Ligos eiga labai priklauso nuo to, kas ją sukėlė, kaip žmogus į ją reaguoja (nuolatinės mintys apie nemigą dar labiau sunkina ligos eigą), kokiais būdais stengiasi išspręsti šią problemą, kokios pagalbos ieško. Negydoma ar neefektyviai gydoma nemiga gali: didinti nelaimingų atsitikimų riziką dėl sulėtėjusios žmogaus reakcijos, sukelti įvairias psichinės sveikatos ligas, pavyzdžiui, depresiją, nulemti viršsvorio turėjimą ar nutukimą, dirglumą, sunkinti gretutinių ligų eigą. Nemiga sergantys asmenys neretai būna linkę į piktnaudžiavimą vaistais, alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis. 

Nemiga diagnozuojama nustačius, koks miego sutrikimas kamuoja pacientą, bei išsiaiškinus, kokios priežastys jį sukėlė. Gydytojas išsamiai apklausia pacientą dėl jo skundų, bendros sveikatos ir emocinės būklės. Tada pacientas ištiriamas fiziškai, jeigu reikia, atliekami laboratoriniai ir kiti tyrimai. Neretai paciento paprašoma keletą dienų ar savaičių rašyti miego dienoraštį. Jeigu nustatoma, kad žmogų kamuoja sudėtingesnis miego sutrikimas (pavyzdžiui, nemiga pasireiškia su miego apnėja ar neramių kojų sindromu), toks pacientas turėtų būti siunčiamas į miego sutrikimų centrą. Tenai pacientas dažniausiai turi praleisti naktį: miego metu sekamas jo smegenų aktyvumas, kvėpavimas, širdies veikla, akių ir raumenų judesiai. 

Jeigu nemigą sukėlė kita liga ar būklė, jos gydymas turėtų prasidėti nuo tų ligų ar būklių gydymo. Jeigu tai pavyksta, tokiems pacientams paprastai nebeprireikia jokio papildomo nemigos gydymo. Kitais atvejais žmogui gali būti naudinga tam tikra elgesio terapija arba psichoterapeuto konsultacijos.

Elgesio terapijos metu žmogus mokomas reguliuoti savo miego ritmą, ugdyti tinkamus miego įpročius, tinkamai paruošti miegojimo aplinką, vengti stimuliuojančios veiklos prieš einant miegoti. Pacientai mokomi kasdien gultis ir keltis tuo pačiu metu, negulėti lovoje, jeigu nemiega, išmokomi kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimų, padedančių greičiau užmigti. Psichoterapeuto konsultacijos būna ypač naudingos žmonėms, kurie turi nerimo sutrikimų, serga depresija, patiria didelę įtampą, ar yra kamuojami potrauminio streso sindromo. Migdomieji vaistai dažniausiai yra skiriami ne ilgiau kaip keletą savaičių, nes jie gali turėti daug nepageidaujamų reiškinių, be to, laikui bėgant, dažniausiai vaisto veiksmingumas mažėja ir tenka didinti dozes. 

Nemigos profilaktikos priemonėms priklauso gretutinių ligų, galinčių sukelti nemigą, gydymas ar kontrolė, bei mokėjimas kovoti su nerimu ir įtampa. Žmonės, jautriai reaguojantys į kasdienius išgyvenimus, turėti surasti jiems tinkamų atsipalaidavimo ir nusiraminimo būdų.