Nėščiųjų pielonefritas

Nėščiajai sergančiai pielonefritu pasireiškia tokie požymiai: labai bloga bendra savijauta, silpnumas, nuovargis, šaltkrėtis, raumenų skausmas, galvos skausmas, aukšta temperatūra (karščiavimas iki 40 laipsnių Celsijaus) ir padidėjęs prakaitavimas, juosmens skausmai, drebulys, gali pasireikšti pykinimas ir vėmimas.

Taip pat pasireiškia šlapimo sistemos simptomų: dažnas noras šlapintis, kartais gali būti skausmas šlapinantis, gali pasirodyti kraujas šlapime, šlapimas būna drumstas.

Nėščiųjų pielonefrito eiga gali būti lėtinė, ūminė ir paūmėjusi.

Ūminio pielonefrito pradžia žaibiška, staiga pakyla aukšta temperatūra, labai suprastėja bendra savijauta, sergančiąją krečia šaltis ir drebulys, padidėja prakaitavimas, stipriai skauda juosmenį, skausmas gali plisti į kirkšnis, pasireiškia raumenų silpnumas, nėščioji gali vemti.

Lėtinio pielonefrito eiga ne tokia ryški ir išreikšta, jos metu nebūna aukštos temperatūros, bendra savijauta nebloga, vargina neintensyvus maudimas juosmens srityje, greitas nuovargis.

Paūmėjus lėtinės eigos pielonefritui pasireiškia simptomai kaip ūminio pielonefrito.

Ligos diagnostika remiasi:

Apklausa: išsiaiškinama, ar susirgimas prasidėjo staiga, ar ankščiau nebuvo šlapimo takų infekcijos požymių; išklausomi nusiskundimai (aukšta temperatūra, šaltkrėtis, drebulys, skausmas juosmens srityje, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, šlapimo padrumstėjimas, dažnas noras šlapintis).

Apžiūra: įvertinama bendra ligonės būklė. Atliekamas Pasternackio simptomas: delnų šonais stuktelint inkstų projekcijoje (juosmens srityje) smarkiau suskausta.

Laboratoriniai tyrimai: bendrasis kraujo tyrimas (bendrai organizmo būklei, uždegiminiams rodikliams įvertinti); šlapimo tyrimas (turi būti surenkamas rytinis šlapimas, vidurinė porcija, apsiprausus lytinius organus šiltu vandeniu. Sergant pielonefritu šlapime randama daug leukocitų – baltųjų kraujo kūnelių, rodančių uždegiminį procesą, kartais gali būti randama eritrocitų – raudonųjų kraujo kūnelių, taip pat gali būti randama pielonefritą sukėlusių bakterijų), šlapimo pasėlis (imamas šlapimo mėginys ir auginamas specialiose terpėse, norint išauginti bakterijas ir išsiaiškinti jų jautrumą vaistams), biocheminis kraujo tyrimas (būna padidėjusi kreatinino ir šlapalo koncentracija, kas rodo inkstų pakenkimą).

Nėščiajai sergančiai pielonefritu reikia ypatingai atidžios priežiūros, todėl ji gydoma ligoninėje. Pradžioje pielonefrito, kol vargina labai bloga bendra savijauta, nėščiajai reikia laikytis lovos režimo, gerti labai daug skysčių. Pagerėjus savijautai rekomenduojama pavaikščioti (padedama šlapimui nutekėti).

Nustačius bakterijų jautrumą yra skiriamas gydymas antibiotikais. Tai pagrindinis pielonefrito gydymas.

Pielonefritą būtina laiku ir tinkamai gydyti, nes jis gali sukelti priešlaikinį gimdymą ar vaisiaus vystymosi sutrikimą.

Kai nėščioji eina profilaktinės apžiūros, jai kiekvieną kartą yra tikrinamas šlapimas. Net jeigu nėra ligos požymių, bet šlapime randama bakterijų, skiriamas gydymas antibiotikais.

Taip pat nėščioji turi vartoti daug skysčių ir eiti šlapintis, kai tik užsinori, kad šlapimas neužsilaikytų šlapimo pūslėje ir nepakliūtų į inkstus.

Atlikus gamtinius reikalus tualete reikia valytis popieriumi nuo priekio į užpakalį, nes kitaip bakterijos, esančios išeinamojoje angoje ir aplink ją, gali patekti į makštį ir šlaplę.