Periferinė neuropatija

Periferinė neuropatija gali pasireikšti jutimų, motorikos ar autonominės funkcijos sutrikimais, jų deriniu ar visais jais. Sutrikus jutimams gali pasireikšti įvairūs jutiminiai pojūčiai: skruzdėlyčių bėgiojimas, dilgčiojimas, tirpimas, bukas ar maudžiantis skausmas, o kartais deginantis, aštrus ar tarsi elektros iškrova skausmas. Neretai sutrikus jutimams žmogus jaučia tai, ko iš tiesų nėra, ir nejaučia to, kas iš tikrųjų dirgina jo nervų galūnėles.

Sutrikus motorikai atsiranda raumenų silpnumas, galintis progresuoti net iki paralyžiaus. Autonominės nervų sistemos, atsakingos už tokias fukcijas, kaip kraujospūdžio palaikymas, širdies ritmo reguliacija, virškinimas ir šlapimo pūslės veikla, sutrikimai būna labai įvairūs. Gali pakisti nagai, plaukai, oda, sutrikti šilumos toleravimas, pasireikšti galvos svaigimas, sutrikti koordinacija. Periferinė neuropatija gali pažeisti vieną nervą (mononeuropatija), kelis nervus (daugybinė mononeuropatija), arba daug nervų (polineuropatija). 

Jeigu yra aiški ligos priežastis ir ją galima paveikti, kartais simptomus pavyksta ryškiai sumažinti, o ligonio gyvenimo kokybę labai pagerinti.  

Diagnozuojant periferinę neuropatiją svarbu išsiaiškinti ne tik nervo pažeidimo pobūdį, bet ir to priežastį.

Pirmiausia išsiaiškinami paciento skundai ir bendra sveikata, atliekama apžiūra, ištiriami jutimai ir raumenų veikla. Galima atlikti ir instrumentinius tyrimus: elektromiografiją, nervinių impulsų sklidimo tyrimą, kartais atliekama nervo biopsija (imama nervinio audinio gabalėlis, kurį tiria laboratorijoje).  Ieškant periferinės neuropatijos priežasčių gali prireikti atlikti daugiau tyrimų.

Priklausomai nuo to, kokį sutrikimą gydytojas įtaria, jis gali paskirti vaizduojamuosius tyrimus (pavyzdžiui, magnetinį branduolių rezonansą), kraujo tyrimus vitaminų, gliukozės ar įvairių hormonų koncentracijai nustatyti. Kartais atliekama odos biopsija ar smegenų skysčio tyrimas. 

Periferinės neuropatijos gydymas taip pat labai priklauso nuo jos priežasties. Dažniausiai pagrindinis gydymo principas ir yra gydyti pagrindinę ligą, o ne tik vartoti vaistus, veikiančius simptomus. Pavyzdžiui, reikia operuoti auglį (jei tik įmanoma), jeigu jis sukelia neuropatiją, arba griežtai kontroliuoti gliukozės koncentraciją kraujyje, jeigu žmogus serga cukriniu diabetu.

Simptominis gydymas gali būti medikamentinis arba terapinis. Medikamentiniam gydymui priklauso įvairūs nuskausminamieji vaistai, antidepresantai, antitraukuliniai vaistai. Tačiau visi šie medikamentai, ypač vartojant juos ilgai, gali sukelti įvairių nepageidaujamų reiškinių. Kartais žmonėms skiriamos įvairios terapinės procedūros, pavyzdžiui, transkutaninė elektrinė nervų stimuliacija, plazmaferezė ir panašiai. 

Periferinės neuropatijos riziką galima sumažinti propaguojant sveiką gyvenseną. Reikėtų vartoti pilnavertį maistą, nerūkyti, vengti alkoholio, reguliariai mankštintis. Rekomenduojama vengti dirbti ilgą laiką nepatogioje pozoje arba nuolatos kartoti kokį nors pasikartojantį judesį.