Plokščioji kerpligė

Ligai būdingi išbėrimai odoje ir gleivinėse. Pradžioje oda parausta, atsiranda apvalūs, ovalūs, daugiakampiai išbėrimai, vėliau paviršius ragėja. Papulių centras įdubęs, ribos ryškios.

Bėrimai būna melsvai violetinės spalvos, su balkšvai pilkų linijų tinkleliu ant spuogelių.

Išbėrimai gali būti mazgelių (papulės), spuogelių pavidalo.

Pažeistą vietą stipriai niežti. Odos bėrimai būdingi liemens, juosmens, rankų, kojų ar genitalijų srityse.

Gleivinių bėrimai dažniausiai pasitaiko burnoje: liežuvyje, vidinėje skruostų dalyje, ant dantenų.

Bėrimai būna simetriški, pakinta oda, nagų forma, gali iškristi arba vietomis nuplikti plaukai.

Gerai įsižiūrėjus, vėlesnėse ligos formose spuogelių viršutinėje dalyje matomos baltos linijos, kurios sudaro tinklelį.

Bėrimams apėmus didelius odos plotus, jos paviršius tampa nelygus, skausmingas, stipriai niežtintis.

Simptomai gali pranykti savaime sustiprėjus imunitetui, išnykus nervinei įtampai ar nutraukus vaistų vartojimą. Visiškai išnyksta per 18 mėnesių nuo ligos pradžios.

Liga gali atsinaujinti, būdingas pasikartojimas. 

Ligos forma gali būti ūmi (išbėrimai atsiranda staiga) arba lėtinė (išbėrimai atsiranda lėtai).

Tipiškas bėrimas yra nedidelė raudonai violetinės, rausvai melsvos ar baltai melsvos spalvos papulė (mazgelis) ryškiais kraštais. Papulės viduryje matomas įdubimas.  

Bėrimai atsiranda būdingose vietose:

- nugaros apatinėje dalyje;
- liemens srityje;
- rankų vidinėje dalyje;
- lytinių organų srityje.

Kartais išbėrimai gali atsirasti ir galvos odoje arba prie nagų. Išbėrimai gali būti pavieniai, išsidėstyti grupelėmis, žiedeliais arba susijungti į stambius darinius, sudaryti žaizdas, didelius bėrimo plotus, pažeisti nemažą odos dalį.

Pažeidus plaukuotą odą, būdingas plikimas, plaukų iškritimas.

Išbėrimai gleivinėse – burnoje, liežuvyje, skruostų, dantenų srityje – dažniausiai pasireiškia skausmu, jautrumu, nepatogumu, negeru skoniu burnoje, rijimo sutrikimais, skausmingu valgymu. 

Nustatoma biopsijos būdu, pagal požymius, atitinkamą bėrimą, lokalizaciją, spalvą.

Histologiškai nustatomi epidermio pakitimai, pamatinio sluoksnio ląstelių suaktyvėjimas, natūralaus odos atsinaujinimo proceso sutrikimas. 

Stiprinama imuninė sistema. Gali būti skiriamas vitaminų kursas, antidepresantai.

Sergant nesunkiomis ligos formomis, gali padėti vietinis gydymas – pažeistos vietos tepimas kremais, niežėjimo mažinimas.

Ultravioletinės šviesos terapija gali būti skiriama pažeistai odai gydyti.

Ligai nykstant gali atsirasti pigmentinės dėmės pažeistose odos vietose. 

Geriausia profilaktika – sveikas gyvenimo būdas. Reikia vengti nervinės įtampos ir streso.

Pamačius net ir nedidelius bėrimus odos srityje, ypač gleivinėse, reikėtų kuo greičiau kreiptis į gydytoją dermatologą, nes neįsisenėjusi liga greičiau ir lengviau gydoma.