Pneumotoraksas

Sergant pirminiu spontaniniu pneumotoraksu jaučiamas skausmas krūtinėje (dažniausiai vienoje pusėje) ir nedidelis oro trūkumas. Pacientai gali net nesikreipti į gydymo įstaigas, manydami, kad tokie simptomai nereikšmingi.

Antrinio pneumotorakso atveju požymiai yra tokie patys, tik ryškesni. Dėl deguonies trūkumo kraujyje žmogus tampa sumišęs, jį gali ištikti koma. 

Ligos eiga priklauso nuo pneumotorakso rūšies.

Pirminiu spontaniniu pneumotoraksu suserga jaunesni, sunkų fizinį darbą atliekantys asmenys. Simptomai gali būti nežymūs, todėl tokie pacientai gali net nesikreipti į gydymo įstaigas, manydami, kad jiems nieko rimto nėra. Tačiau pneumotoraksas pavojingas, todėl reikėtų, kad žmogų apžiūrėtų gydytojas.

Antrinio pneumotorakso atveju simptomai ryškėja, todėl, kad plautis yra suspaudžiamas ir nebeatlieka savo funkcijos. Pažeisto plaučio funkcijos nepajėgia atlikti net ir kitas plautis. Kraujyje mažėja deguonies ir didėja anglies dvideginio kiekis. Oda gali pamėlynuoti. Deguonies trūkumas greičiausia pažeidžia smegenis, todėl žmogus gali nesiorientuoti, tapti keistas. Jeigu tokia būklė išlieka ilgą laiką, žmogų ištinka koma.

Sergant spaudžiančiu pneumotoraksu ligonio būklė apibūdinama kaip urgentinė. Šiuo atveju staiga sutrikdomas ne tik kvėpavimas, bet ir kraujo cirkuliacija, todėl gali ištikti šokas. Patyrus krūtinės traumą ar susirgus kitomis plaučių ligomis, netikėtai atsiradęs krūtinės skausmas, kvėpavimo sunkumas, greitas kvėpavimas, didelis širdies susitraukimų dažnis, sparčiai blogėjantys laboratoriniai rodikliai ir bendra paciento būklė leidžia įtarti, kad tai spaudžiantis pneumotoraksas.

Pneumotorakso diagnostika pradedama nuo paciento nusiskundimų ir jo apžiūros. Gydytojas, klausydamas krūtinės ląstos stetofonendoskopu, toje vietoje, kur yra pneumotoraksas, negirdi kvėpavimo. Stuksenant į krūtinės ląstą nustatomas skambus, timpaninis garsas.

Pagrindinis tyrimas diagnozei patvirtinti yra krūtinės ląstos rentgenograma. Ją atlikus nuotraukoje matomas subliuškęs plautis, pleuros ertmėje stebimas oras ir tarpuplautis, pastumtas į sveikojo plaučio pusę.

Retais atvejais, kai rentgenograma nesuteikia tikslios informacijos, naudojamas krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos tyrimas. Jis yra jautresnis nei rentgenas. Kompiuterinės tomografijos tyrimas atliekamas sergant plaučių emfizema: kartais sunku atskirti pneumotoraksą nuo padidėjusio oringumo plaučiuose.

Sergant nesunkiu pirminiu spontaniniu pneumotoraksu, gydymo gali ir neprireikti. Tokiu atveju nedidelis dujų kiekis rezorbuojasi pats ir plautis atsistato. Kitais atvejais reikalinga gydytojo priežiūra.

Pneumotorakso gydymo tikslas – pašalinti ne tik susikaupusias dujas iš pleuros ertmės, bet ir priežastį, sukėlusią pneumotoraksą.

Dažniausiai dujos pašalinamos aspiracijos arba specialaus dreno pagalba. Drenas įstatomas į krūtinės ląstą taip, kad susikaupęs oras galėtų lengvai išeiti pro jį, tačiau išorėje esantis oras negalėtų patekti į pleuros ertmę.

Antrinio spontaninio pneumotorakso atveju gydoma pagrindinė liga. Kai pacientas yra patyręs traumą, pašalinama deformacija krūtinės sienoje ar gydomas prakiuręs plautis, pro kurį patenka oras.

Retais atvejais, kai pneumotorakso ilgainiui pašalinti nepavyksta, atliekama pleurodezės procedūra. Jos metu vaistų arba chirurginės technikos pagalba paveikiami pleuros lapeliai taip, kad jie tarpusavyje suliptų ir suaugtų. Todėl nebelieka pleuros ertmės ir vietos orui ar skysčiui kauptis. Pacientai, sirgę pneumotoraksu, turėtų būti stebimi atidžiau dėl galimo ligos pasikartojimo.

Specifinė profilaktika – pleurodezė, tačiau ji naudojama retais atvejais, kai tikimybė, kad pneumotoraksas pasikartos, yra didelė.