Raupai – tai karantininė, itin pavojinga virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, didele intoksikacija ir papuliniu-pustuliniu išbėrimu (pūslelės, mazgeliai, pūlinėliai). Intoksikacija įvyksta dėl organizmo apnuodijimo audinių irimo ir viruso metabolizmo (medžiagų apykaitos procesų visuma) medžiagomis. Raupai gali baigtis mirtimi. Jei išgyvenama, visam gyvenimui ant kūno lieka matomi įdubę randai. Pirmieji raupų atvejai aprašyti jau prieš tūstančius metų ir ilgą laiką jie buvo didelė problema. Atradus skiepus raupus pavyko pažaboti ir 1980m. Pasaulinė Sveikatos Organizacija paskelbė, jog jie visiškai likviduoti. Šiuo metu tėra dvi laboratorijos pasaulyje, turinčios šį virusą, tačiau jis yra izoliuotas ir naudojamas tik tyrimuose. Raupus sukelia virusas Poxvirus variolae. Jis patenka į organizmą per kvėpavimo takus, pakliūna į limfmazgius, iš jų į kraują, tada keliauja į vidaus organus, o iš jų vėl į kraują. Galiausiai patenka į odą ir gleivines, kur pradeda žudyti epitelines ląsteles bei formuoti pūsleles. Žmogus gali apsikrėsti raupais tik nuo sergančio žmogaus visą jo sirgimo ir sveikimo laikotarpį (apie tris savaites), kitaip sakant, kol nukrinta šašai. Raupai plinta oro-lašeliniu būdu, tiesioginio kontakto būdu, per buitinius daiktus.
Raupai
Raupai. Simptomai
Raupai pasireiškia labai ūmiai. Ligonį pradeda krėsti šaltis, temperatūra kyla iki 40°C, jam silpna, skauda galvą ir nugaros apačią. Po kelių dienų atsiranda bėrimas ant krūtinės ir vidinėse šlaunų pusėse. Dar po kelių dienų bėrimas plinta į veidą, liemenį, galūnes. Pūslelės tampa pripildytos skysčio, jų viduryje būna įdubimas.
Raupai. Ligos eiga
Inkubacinis raupų periodas (laikas nuo sukėlėjo patekimo į organizmą iki pirmųjų požymių pasireiškimo) trunka 12-14, kartais iki 22 dienų. Tada pasireiškia pirmieji požymiai, aprašyti prie ligos simptomų. Šie pirmieji požymiai yra bendri visų formų raupams. Tolimesni simptomai skiriasi priklausomai nuo formos. Jei sergama tikraisiais raupais, tai susidariusios pūslelės ima pūliuoti, o aplinkinė oda parausta ir patinsta. Tai sutampa su antrąją karščiavimo banga (tai įvyksta 7-9 ligos dieną). Vėliau pūslelės sprogsta, pasidengia šašu, kuris džiūsta ir apie 21-22 ligos dieną nukrinta. Sergant susiliejančiais raupais, pūslelės susilieja, sudarydamos didžiulių plotų pūlinius. Pavojingiausia iš visų formų yra juodieji raupai. Jais sergant, pūslyčių turinys būna kraujingas, o iš gleivinių taip pat kraujuojama. Mirštamumas nuo šios formos raupų yra pats didžiausias. Paskiepyti asmenys taip pat gali persirgti raupais, tačiau daug lengviau, bėrimas būna negausus arba jo visai nėra, o randų persirgus niekada nelieka. Visgi raupų pažeista oda ir gleivinės yra mažiau atsparios kitiems mikroorganizmams, todėl galimos įvairios pūlingos komplikacijos ar net sepsis (kraujo užkrėtimas). Persirgus raupais, jiems išlieka ilgalaikis imunitetas.
Raupai. Diagnostika
Raupai diagnozuojami apklausus ir apžiūrėjus pacientą. Kadangi tai labai lengvai užkrečiama liga, gydytojui pravartu išsiaiškinti epidemiologinius duomenis. Tiriant pūslyčių turinį, raupų diagnozę galima patvirtinti ir laboratoriškai, tačiau tam reikalingos specialios virusologijos laboratorijos, kur užtikrinama personalo darbo sauga.
Raupai. Gydymas
Pirmiausiai raupais susirgę ligoniai turi būti izoliuojami, skelbiamas karantinas. Leidžiami specifiniai vaistai (pagaminti baltymų imunoglobulinų pagrindu), tačiau jų efektyvumas nėra įrodytas. Paciento būklei palaikyti ir gerinti, į veną lašinami įvairūs tirpalai, pvz., elektrolitų. Gali būti skiriamas simptominis gydymas, pvz., vaistų nuo niežėjimo. Prasidėjus komplikacijoms skiriami atitinkami vaistai, dažniausiai tai būna plataus spektro antibiotikai. Svarbu dažnai keisti ligonio patalynę, skirti didelį dėmesį akių ir burnos priežiūrai.
Raupai. Profilaktika
Pagrindiniai raupų profilaktikos metodai yra ankstyvas susirgimų išaiškinimas, ligonių izoliavimas, su jais kontaktavusių asmenų nustatymas, jų vakcinacija, stebėjimas ir izoliavimas, jei jiems pasireiškia pirmieji požymiai. Skiepijant žmones, raupus pavyko visiškai likviduoti visame pasaulyje, tačiau jeigu dabar būtų diagnozuotas nors vienas raupų atvejis bet kurioje šalyje, būtų skelbiama globali ekstremali situacija. Paskiepijus žmogų, susidaręs imunitetas trunka 3-5 metus.
Kita informacija
Kovoje su raupais labiausiai pasitarnavo mokslininkas E. Dženeris. Jis pastebėjo, kad moterys, dirbančios karvių melžėjomis, visuomet turi gražią lygią odą, nesudarkytą po raupų likusių randų. Mokslininkas nustatė, jog šios moterys apsikrečia ir perserga karvių raupais – daug lengvesne, kartais beveik nepastebima infekcija, po kurios išlieka imunitetas ir žmonių raupams. Dženeriui pavyko pagaminti vakciną nuo raupų, kurią jis išbandė suleidęs preparato pažįstamam berniukui. Po kelių savaičių jis pabandė berniuką apkrėsti žmonių raupais. Berniukas liko sveikas ir Dženeris pradėjo masinę skiepų gamybą. Bėgant laikui, vis mažiau žmonių susirgdavo raupais. Lietuvoje paskutinis raupų atvejis diagnozuotas 1936m.
Lithuanian