Raupsai

Raupsams būdingiausias simptomas – odos pažeidimas. Tokia oda gali būti žaizdota arba išopėjusi, ilgai negyja (savaites ar mėnesius). Pažeidimo vietoje oda pasidaro nejautri lietimui, karščiui, skausmui. Iškrenta raupsų pažeistos vietos plaukai, tai gali būti ir antakiai bei blakstienos. Ligoniai skundžiasi rankų ir kojų sustingimu ar susilpnėjusiu jutimu, raumenų silpnumu. Pagal klinikinį pasireiškimą, raupsus galima priskirti vienam iš ligos tipų. Reikėtų sunerimti, jeigu žmogus ima dažnai, pats to nepastebėdamas susižaloti, jeigu negyjantys sužalojimai virsta opomis, jeigu žmogui ima dažnai lūžti kaulai ar deformuotis galūnės. Visa tai yra periferinių nervų pažeidimo, jautrumo sumažėjimo rezultatas. 

Raupsų inkubacinis periodas (laikas nuo ligos sukėlėjo patekimo į organizmą iki pirmųjų simptomų pasireiškimo) trunka nuo 9 mėnesių iki 20 metų. Tai labiausiai priklauso nuo raupsų tipo. Vidutinis tuberkulioidinės formos inkubacinis periodas yra ketveri metai, o sunkiausios, lepromatozinės, formos – net aštuoneri metai. Svarbu prisiminti, jog raupsai – lėtinė liga, ir jų požymiai vystosi ilgai. Raupsai taip pat gali komplikuotis kai kuriomis kitomis būklėmis ir sutrikimais. Gali išsivystyti lėtinės negyjančios opos, kaulinio audinio nykimas, galūnių deformacijos, jutimo išnykimas tam tikrose vietose, aklumas, paralyžius.

Diagnozuojant raupsus reikia išsamiai apklausti ir atidžiai apžiūrėti pacientą. Šių duomenų gydytojui jau gali pakakti tam, kad įtartų diagnozę. Visgi jos patvirtinimui reikėtų atlikti specialius tyrimus. Iš opų ir odoje atsiradusių žaizdų galima imti medžiagą tepinėliui. Taip įrodomas raupsų mikrobakterijų buvimas. Taip pat galima atlikti pažeistos odos arba periferinių nervų biopsiją. Jos metu imamas audinio gabalėlis ir jį toliau tiria gydytojas patologas. Šitaip taip pat galima įrodyti raupsų diagnozę. 

Kadangi raupsus sukelia bakterijos, jiems gydyti skiriami antibiotikai. Uždegimui slopinti galima vartoti steroidinius arba nesteroidinius priešuždegiminius vaistus. Ligoniai paprastai gydomi ligoninėse. Gydant tokius pacientus, gali būti naudingos kitų gydytojų konsultacijos: gydytojo ortopedo, oftalmologo, chirurgo, terapeuto. Esant sąnarių pažeidimų ir sąnarių judėjimo sutrikimų, gali prireikti specialios mankštos ir raiščių. Išsivysčius sąnarių deformacijoms, gydymui gali prireikti chirurginių operacijų. Opų prevencijai turi būti naudojama speciali, gerai pritaikyta avalynė. Teigiama, jog ilgai gydomas žmogus nebegali apkrėsti kitų asmenų. 

Svarbiausias veiksmas raupsų profilaktikoje turėtų būti kontakto, ypač artimo fizinio, su sergančiu žmogumi vengimas. Asmenys, kurie visgi kontaktavo su sergančiuoju, turi būti nuodugniai ištiriami ir periodiškai tiriami kas penkerius metus. Medicinos personalas, prižiūrintis ligonį, turi mūvėti pirštines ir medicinines kaukes.

Kita informacija

Nors raupsai buvo žinomi jau Senovės Egipte, ištirti jie buvo gana neseniai. Viduramžiais ligoniai buvo uždaromi specialiose raupsuotųjų kolonijose arba verčiami nešioti po kaklu parištą varpelį, kuris įspėdavo aplinkinius apie artėjantį sergantįjį. Šiuo metu raupsai yra gana reta liga. Lietuvoje jau daugiau kaip 30 metų nediagnozuotas nei vienas atvejis.