Stomatitas – tai burnos gleivinės uždegimas. Šis susirgimas gali pažeisti bet kurią burnos gleivinės vietą: dantenas, liežuvį, vidinį žando ar lūpų paviršių, gomurį. Sergant stomatitu gali iškilti sunkumų atliekant įvairias kasdienes veiklas: valgant, geriant, kalbant, miegant.
Ligos eiga ir sunkumas gali stipriai varijuoti nuo lengvų ir trumpų iki varginančių, sunkių ir ilgai trunkančių susirgimų. Stomatitą gali sukelti: vietinė infekcija, sisteminė liga, fizinis arba cheminis dirginimas, ar alerginė reakcija. Kai kada ligos priežastis lieka neaiški, tada stomatitas vadinamas idiopatiniu. Vietinė infekcija burnoje gali prasidėti dėl: virusų (herpes simplex, varicella zoster, Epštein-Baro, citomegalo, raudonukės ar kitų), bakterijų (aktinomikozės, gonorėjos, sifilio ar kitų infekcijų), ar grybelių (susirgus blastomikoze, kriptokokoze ar candida infekcija).
Taip pat stomatitas gali išsivystyti susirgus sistemine liga: celiakija, cikline neutropenija, uždegiminėmis žarnų ligomis, leukemija, trombotine trombocitopenine purpura, trūkstant kai kurių vitaminų ar mineralinių medžiagų (vitamino B, vitamino C, geležies). Stomatitas gali prasidėti vartojant kai kuriuos vaistus: antibiotikus, antiepilepsinius vaistus, barbitūratus, chemoterapinius preparatus, nesteroidinius priešuždegiminius vaistus ir kitus. Taip pat šią ligą gali išprovokuoti įvairūs dirginantys ar alerginzuoajntys veiksniai: rūgštus maistas, nuolatinis kramtymas, tabako rūkymas, radiacinė apšvita, sunkieji metalai, alergija dantų pastai, burnos skalavimo skysčiui, kramtomajai gumai, lūpų dažams, dantų balinimo priemonėms.
Lithuanian