Stuburo išvarža

Stuburo išvaržos požymiai, ypač skausmas, yra linkę sustiprėti, jeigu žmogus yra tam tikroje pozicijoje, nusičiaudėjus ar kosint. 

Stuburo išvaržos gali būti graduojamos į keturis laipsnius. Pirmasis vadinamas branduolio išvarža. Jos metu minkštasis disko branduolis įsiveržia į skaudulinį disko žiedą. Antrasis laipsnis yra disko protruzija. Šios stadijos metu skaidulinis žiedas, kartu su minštuoju branduoliu veržiasi iš savo vietos stuburo kanalo link. Branduolio ekstruzijos, trečiojo laipsnio metu, minkštasis branduolys prasiveržia pro skaidulinį žiedą ir patenka į stuburo kanalą. Ketvirtoji stadija vadinama branduolio sekvestracija. Jos metu išsiveržusi branduolio minkštimo dalis atsidalina nuo likusios branduolio medžiagos. 

Stuburo išvaržos diagnostikai yra svarbu: paciento skundai, fizinio ištyrimo duomenys, vaizduojamųjų tyrimų rezultatai. Pirmiausia pacientas papasakoja savo nusiskundimus, jų atsiradimo laiką, seką, sunkumą. Tuomet gydytojas apžiūri pacientą ir įvertina jo: refleksus, raumenų jėgą, jutimus, vaikščiojimą.

Dažniausiai to pakanka stuburo išvaržos diagnozei nustatyti. Jeigu gydytojas įtaria kitą ligą, nori atmesti kitas galimas diagnozes ar siekia išsiaiškinti, kurie tiksliai nervai yra dirginami, jis gali skirti vaizduojamuosius tyrimus. Dažniausiai pradedama nuo įprastos rentgenogramos, ji padeda atmesti kaulų lūžius bei kitą kaulinę patologiją.

Kompiuterinė tomografija yra naudinga vertinant sturburo ir aplinkinių audinių būklę. Magnetinio rezonanso tyrimas yra ypač tikslus ir juo galima nustatyti konkrečius pažeistus nervus. Kartais atliekama mielograma. Tai tyrimas, kurio metu specialus dažas yra suleidžiamas į stuburo smegenų skystį ir atliekamo rentgenogramos. Šis tyrimas padeda diagnozuoti daugybines stuburo išvaržas bei kitas būkles. Siekiant nustayti pažeisto nervo vietą, galima atlikti elektromiogramą arba nervinių impulsų sklidimo tyrimus.  

Absoliučiai daugumai pacientų pakanka konservatyvaus stuburo išvaržų gydymo. Į jį įeina: skausmingų pozicijų vengimas, fizinė terapija bei nuskausminamieji vaistai. Tokiam pacientui sudaroma mankštos ir pratimų programa, skirta skausmo mažinimui ir raumenų stiprinimui.

Gydytojas taip pat gali rekomenduoti papildomą gydymą šiluma ar šalčiu, tempimu, ultragarsu ar elektros stimuliacija. Parenkami pacientui  tinkamiausi nuskausminamieji. Tai gali būti: nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai, narkotiniai analgetikai, nervų skausmus veikiantys vaistai (antiepileptiniai vaistai ar antidepresantai), raumenų miorelaksantai, kortizonas (slopinantis patinimą ir uždegimą). Jeigu konservatyvios skausmo mažinimo priemonės nepadeda (paprastai laukiama bent šešias savaites), o simptomai stipriai blogina paciento gyvenimo kokybę, jam rekomenduojamas chirurginis gydymas.

Operacijos metu chirurgas pašalina išsiveržusią tarpslankstelinio disko dalį. Kartais tenka pašalinti ir visą diską. Tada gydytojas sutvirtina stuburo slankstelius tarpusavyje naudodamas specialias priemones. Itin retais atvejais implantuojamas dirbtinis tarslankstelinis diskas. 

Stuburo išvaržų padeda išvengti raumenų stiprinimas, taisyklinga laikysena ir normalios kūno masės palaikymas. Rekomenduojama reguliariai mankštintis ir stiprinti nugaros raumenis. Tai stabilizuoja kūną, bei mažina apkrovą, tenkančią stuburui. Taisyklinga laikysena mažina spaudimą, kurį turi atlaikyti tarpslanksteliniai diskai. Reikia visuomet prisiminti, jog reikia būti išsitiesus, ypač jeigu ilgai sėdima. Keliant daiktus reikia juos suimti taip, kad didžioji krūvio dalis atitektų kojoms, o ne nugarai. Pavyzdžiui, norint pakelti sunkų daiktą, gulintį ant grindų, reikia ne lenktis link jo, o atsitūpti šalia, suimti ir tada stotis tiesant kojas. Normalios kūno masės palaikymas taip pat mažina bereikalingą krūvį tenkantį tarpslanksteliniams diskams.