Tuberkuliozė – lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos, Mycobacterium tuberculosis. Šios mikobakterijos būna kelių skirtingų tipų, o žmogui pavojingi yra žmonių ir galvijų tipai. Šios bakterijos labai atsparios ir aplinkoje gali išlikti gyvos ištisais mėnesiais. Tuberkuliozė gali pažeisti bet kuriuos organus (dažniausiai pažeidžia plaučius, bet gali pažeisti smegenis, inkstus, kaulus ir kitus organus). Užsikrėsti tuberkuliozės mikobakterijomis galima įvairiais būdais: per orą (dažniausias patekimo būdas), maistą, užkrėstus daiktus, placentą. Užkrėsti tuberkulioze gali tik sergantis žmogus. Į aplinką jis paskleidžia mikobakterijas, kai kalba, kosti arba čiaudi. Žmogus, kuris tik yra apsikrėtęs, bet pats neserga tuberkulioze, kitų apkrėsti negali. Didžiajai daliai apsikrėtusių žmonių liga niekada nepasireiškia. Patekusios į organizmą, mikobakterijos sukelia atsaką, priklausantį nuo patekimo vietos. Paprastai joje ir sritiniuose limfmazgiuose susidaro granuliomos – apriboti uždegiminiai židinukai. Tuberkuliozinės granuliomos vadinamos tuberkulais. Organizmo reakcija priklauso nuo imuninės sistemos. Jei imunitetas stiprus, liga ilgai gali būti besimptomė. Nusilpus imunitetui, mikobakterijos ima daugintis ir plisti po organizmą. Tai vadinama diseminacija. Kai tuberkuliozė apima daugelį organų, ji vadinama generalizuota. Taigi tuberkuliozė gali būti labai skirtingos eigos ir sunkumo, ir sukelti labai įvairius pažeidimus.
Tuberkuliozė
Tuberkuliozė. Simptomai
95 % atvejų sergama plaučių tuberkulioze. Ji pasireiškia ilgalaikiu (trunkančiu ilgiau kaip tris savaites) kosuliu, skausmu krūtinėje, kraujo ar skreplių atkosėjimu, karščiavimu, silpnumu, nuolatiniu nuovargiu, apetito stoka, svorio kritimu, naktiniu prakaitavimu. Kitų organų tuberkuliozė kur kas retesnė. Kaulų tuberkuliozė pasireiškia sąnarių deformacijomis, kupros atsiradimu. Lytiniu organų tuberkuliozė pasireiškia nevaisingumu (nes užanka lytiniai kanalai). Serozinių dangalų (pleura, širdiplėvė, pilvaplėvė) tuberkuliozė pasireiškia uždegimais ir sąaugomis. Esant odos tuberkuliozei, atsiranda opos, randai, deformacijos. Endokrininių liaukų tuberkuliozė sukelia atitinkamų liaukų nepakankamumą. Esant žarninei ligos formai, bet kurioje virškinamojo trakto vietoje susidaro opos. Tuberkuliozės pažeistose kepenyse susidaro didelės ertmės ir uždegiminiai židiniai. Nervų sistemos tuberkuliozė neretai pasireiškia neurologiniais simptomais, kurie primena auglių buvimą. Egzistuoja ir kitos tuberkuliozės formos, pvz., gerklų, akių, vidurinės ausies, tačiau jos yra labai retos.
Tuberkuliozė. Ligos eiga
Sunku apibrėžti tuberkuliozės inkubacinį periodą (laikas nuo ligos sukėlėjo patekimo į organizmą iki pirmųjų simptomų pasireiškimo), nes jis labai priklauso nuo žmogaus imuninės sistemos. Apsikrėtęs žmogus gali niekada nesusirgti tuberkulioze. Visgi jei imunitetas silpnas, toks žmogus susirgs simptomine tuberkulioze. Jei žmogus apsikrėtęs, o jo imunitetas nusilpsta, jam taip pat pradės reikštis ligos požymiai. Tuberkuliozė iš pirminio židinio, kuris susidaro mikobakterijų patekimo vietoje, ima plisti į kitus audinius krauju, limfa, plyšiais, kanalais. Plitimo greitis taip pat priklauso nuo žmogaus imuniteto. Jam sustiprėjus, tuberkuliozės progresavimas lėtėja ir gali visai sustoti. Priklausomai nuo pažeistų audinių, tuberkuliozė gali komplikuotis įvairiomis uždegiminėmis ligomis, pvz., pleuritu (plaučius dengiančios plėvės uždegimu), plaučių-širdies nepakankamumu, amiloidoze (liga, kuomet inkstuose ir kitose organizmo vietose kaupiasi patologinė medžiaga amiloidas, susidaranti esant lėtiniam uždegimui organizme), ir kitomis ligomis, aprašytomis prie simptomų. Išsivysčiusios būklės dažnai maskuoja pačią tuberkuliozę, ir tai apsunkina jos diagnostiką.
Tuberkuliozė. Diagnostika
Diagnozuojant tuberkuliozę svarbu išsamiai apklausti ir apžiūrėti pacientą. Tada skiriami ir atliekami tyrimai. Pagrindiniai tyrimai yra odos tuberkulino testas ir mikroskopinis skreplių tyrimas. Pirmasis tyrimas leidžia įvertinti, ar žmogus yra infekuotas tuberkuliozės mikobakterijomis. Sveikatos priežiūros specialistas suleidžia specialios medžiagos, vadinamos tuberkulinu, po oda vidinėje dilbio pusėje. Po kelių dienų mėginys vertinamas apžiūrint pokyčius odoje, atsiradęs patinimas išmatuojamas. Teigiamas testas dažniausiai reiškia, jog žmogus yra infekuotas tuberkuliozės mikobakterijomis. Greitas ir nesudėtingas yra skreplių tyrimas, galintis parodyti, ar žmogus serga tuberkulioze. Paimti skrepliai dažomi specialiu būdu ir tada tiriami mikroskopu. Specialistas įvertina matomą vaizdą ir nustato diagnozę.
Tuberkuliozė. Gydymas
Nuo tuberkuliozės gydomi ne ja infekuoti, o sergantys asmenys. Tuberkuliozės gydymas yra sudėtingas ir ilgas procesas, trunkantis apie 6-8 mėnesius. Gydoma kelių antituberkuliozinių vaistų kombinacija. Labai svarbu, jog pats pacientas stengtųsi pasveikti: laiku ir nurodytomis dozėmis gertų vaistus, reguliariai lankytųsi pas gydytoją, stengtųsi apsaugoti savo aplinkinius. Jei mikobakterijos įgyja atsparumą vaistams, gydymas tampa dar ilgesnis ir brangesnis.
Tuberkuliozė. Profilaktika
Tuberkuliozės profilaktikos tikslais svarbu nekontaktuoti su ja sergančiais asmenimis. Žmonės, dirbantys maisto pramonėje, mokyklose, ligoninėse, turi būti profilaktiškai tikrinami dėl tuberkuliozės prieš pradėdami dirbti ir kasmet dirbdami. Sergantys asmenys turi būti gydomi ligoninėje, kol taps nepavojingi aplinkiniams. Labai svarbūs ligos profilaktikoje yra sergančiųjų veiksmai ir pastangos. Kosėdami ar čiaudėdami ligoniai turi apsaugoti aplinkinius nuo mikobakterijų (nedaryti to arti kitų žmonių veido, naudoti servetėles, kurios vėliau yra sudeginamos). Ligonio lova turi būti atskirta nuo kitų šeimos narių, jo patalynė virinama ir džiovinama prieš saulę. Ligonis privalo naudotis atskirais indais ir rankšluosčiais. Profilaktikos tikslais galima skirti antituberkuliozinį gydymą asmenims, kurie kontaktavo su sergančiu asmeniu arba patys yra infekuoti, bet neserga tuberkulioze. Svarbų vaidmenį tuberkuliozės profilaktikoje atlieka vakcinos. Jos yra įtrauktos į rekomenduojamų vaikams skiepų kalendorių Lietuvoje. Rekomenduojama skiepyti naujagimius 2-3 parą po gimimo, dar prieš išrašant juos iš gimdymo namų. Vakcina neapsaugo nuo apsikrėtimo tuberkuliozės mikobakterijomis, bet ji užkerta kelią labai sunkioms ligos formoms, kurios gali būti itin pavojingos kūdikiams. Vyresni vaikai nuo tuberkuliozės nebeskiepijami.
Kita informacija
Trečdalis pasaulio gyventojų yra infekuoti tuberkuliozės mikobakterijomis. Iš jų 5-10 % suserga tuberkulioze.