Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kas trečias žmogus pasaulyje turi antsvorio, o Lietuva Europos sąjungoje užima 5 vietą pagal nutukimo rodiklius. Taigi mūsų visuomenė išties tunka. Susidarius tokiai situacijai ieškoma vis didėjančio nutukimo priežasčių. Dažniausiai kaltinamas riebus maistas. Juk nesunku įsivaizduoti, kaip per pietus suvalgytas riebus kepsnys „nusėda“ ant šlaunų ar pilvo. O didžioji dalis dietų šalininkų riebaus maisto vengia kaip maro. Tačiau ar pagrįstai užsipuolami riebalai? Gal iš tiesų storėjame visai ne nuo jų?
Skaičiuojant matematiškai, 1 g riebalų turi net 9 kcal, o 1 g angliavandenių ar baltymų turi tik 4 kcal. Tad jei viskas būtų taip paprasta ir priklausytų tik nuo suvartotų kalorijų skaičiaus, turbūt galėtume teigti, kad valgydami riebalus gausime daugiau kalorijų ir dėl to priaugsime svorio. Tačiau žmogaus organizmas kur kas sudėtingesnis, o į jį patekusios skirtingos maisto medžiagos sukelia ne vienodą hormoninį atsaką. Tam, kad geriau suprastumėte, kodėl negalima dėti lygybės ženklo tarp riebalų maiste ir riebalų, patekusių į mūsų organizmą, reikia suvokti, kokius procesus mūsų kūne sukelia maistas.
Angliavandenių, baltymų ir riebalų virškinamas
„Kuo didesnis cukraus perteklius kraujyje, tuo daugiau jo virsta riebalais.“ Pavalgius maistas patenka į skrandį ir ten pradedamas virškinti – greičiausiai suvirškinami angliavandeniai, daugiau laiko prireikia baltymams, o ilgiausiai virškinami riebalai. Kadangi angliavandeniai virškinami trumpai, maisto medžiagos greitai patenka į kraujotaką ir stipriai pakyla gliukozės (cukraus) kiekis kraujyje. Į tai reaguoja kasa, išskirdama hormoną insuliną, kurio užduotis – perteklinį cukraus kiekį pašalinti iš kraujo.
Iš pradžių gliukozės perteklius verčiamas glikogenu ir tokiu pavidalu kaupiamas kepenyse ir raumenyse. Tačiau pilnai užsipildžius glikogeno atsargoms, likęs cukraus perteklius verčiamas riebalais. Taip, supratote teisingai – cukraus perteklius organizme virsta riebalais, o šį procesą lemia hormonas insulinas. Kuo didesnis cukraus perteklius kraujyje, tuo daugiau jo virsta riebalais. Tad cukraus kiekio kraujyje svyravimai mums labai nenaudingi, nes tai skatina riebalinio audinio susidarymą.
O valgant daug riebalų turintį maistą, jis virškinamas ilgai ir į kraujotaką patenka palaipsniui. Riebalų ar baltymų turintis maistas nesukelia insulino išskyrimo, todėl neskatina riebalinio audinio susidarymo. Šios medžiagos visų pirma naudojamos organizmo reikmėms ir, tik esant dideliam jų pertekliui, patenka į riebalinį audinį.
Dažni cukraus kiekio kraujyje svyravimai kenkia
Kyla ir daugiau problemų, susijusių su gausiu angliavandenių (ir ypač cukraus) vartojimu. Kaip jau buvo minėta, tai sukelia staigų gliukozės kiekio kraujyje padidėjimą ir insulino išskyrimą. Dėl šio hormono poveikio po kurio laiko gliukozės kiekis kraujyje pasidaro mažesnis nei buvo iš pradžių. Kaip tai veikia organizmą? Mes vėl norime valgyti! Štai kodėl suvalgę torto gabalą kurį laiką jaučiamės sotūs ir aptingę, tačiau nepraėjus nė valandai vėl esame alkani.
Su riebalais situacija priešinga – jie ne tik suteikia daugiau sotumo, tačiau šis jausmas išlieka kur kas ilgiau. Štai kodėl taip sunku laikytis dietų, kuriose nėra riebaus maisto – žmogus visą laiką jaučiasi alkanas. Negaudami riebalų, niekada nebūsime visiškai sotūs, nepaisant to, kiek kalorijų suvartojome.
Riebalai – kūną šildančios malkos
Kad geriau suprastumėte, kaip organizmą veikia skirtingos maisto medžiagos, įsivaizduokite rusenantį židinį. Cukrus šiuo atveju būtų kaip popierius. Įmestas į židinį jis greitai užsiliepsnotų, tačiau taip pat greit ir supleškėtų, o svarbiausia – visai neskleistų šilumos. Kitus angliavandenius būtų galima palyginti su smulkiomis šakelėmis, kurios užsidega gana lengvai, tačiau dega ne itin ilgai ir tik šiek tiek sušildo namus. O riebalai kaip storos malkos, kurioms įsidegti reikia daug laiko, tačiau jos dega ilgai ir namus šildo beveik visą dieną. Tad nors riebalai savyje turi daug energijos (kalorijų), ji atpalaiduojama palaipsniui ir panaudojama organizmo reikmėms. O į organizmą patenkantis cukrus turi būti panaudotas tuoj pat, todėl jis dažnai verčiamas riebalais.
Iš pirmo žvilgsnio idėja, kad storėjame dėl per didelio riebalų vartojimo atrodo logiška ir teisinga – juk riebus maistas toks kaloringas. Tačiau žmogaus organizmas labai sudėtingas ir visko negalima paaiškinti vien kalorijų skaičiavimu. Atlikta daugybė šią sritį nagrinėjančių tyrimų ir dauguma jų priėjo išvadą – storėjame ne dėl riebalų vartojimo. Be abejo, jei valgysime labai daug riebaus maisto, priaugsime svorio. Tačiau pastebėta, kad riebus maistas sukelia ilgalaikį sotumą, tad šitaip valgydami žmonės rečiau persivalgo. Taigi dėl papildomų kilogramų nekaltinkite riebalų. Matyt, kaltas cukrus ir kiti angliavandeniai.
Taip pat skaitykite:
Ką pamirštame įtraukti į valgiaraštį »
Kodėl svarbu pusryčiauti? »
Užkandžiai, reguliuojantys burnos pH, ir fermentinio sūrio nauda »
Lithuanian