Nevaisingumas – itin opi problema visame pasaulyje. Apie 10–15 % visų pasaulio porų, t. y. kas šešta pora, negali susilaukti vaikų. Antrinis nevaisingumas, kai moteris negali pastoti pakartotinai, pasireiškia 10–25 % visų pasaulio moterų. Šie skaičiai reiškia, kad daugybė porų pasaulyje natūraliu būdu negali susilaukti pirmojo ar antrojo kūdikio. Medicina pasiūlė išeitį – dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje, kuris sėkmingai taikomas jau 35 metus. Tačiau tiek pat laiko, kiek ši procedūra yra atliekama, verda karštos diskusijos apie dirbtinio apvaisinimo keliamus moralinius klausimus.
Kada peržengiamos pagarbos gyvybei ribos?
Medicinos etikos sargai pritaria dirbtiniam apvaisinimui, kai laikomasi pagrindinių sąlygų: apvaisinimui naudojamos tik tėvų lytinės ląstelės ir apvaisinimas atliekamas in vivo (lot. „gyvame organizme“, šiuo atveju – motinos organizme). Tuo atveju, kai apvaisinimas atliekamas mėgintuvėlyje (in vitro – lot. „stikle; dirbtinėje sistemoje“), iškyla tam tikrų etinių problemų.
Ruošiantis atlikti dirbtinio apvaisinimo procedūrą iš tėvinių arba donorinių lytinių ląstelių mėgintuvėlyje sukuriami embrionai. Tačiau tam, kad procedūros pasisekimo laipsnis būtų didesnis, sukuriamas ne vienas, bet keli embrionai. Tuomet į moters gimdą įsodinami dažniausiai ne daugiau kaip trys embrionai. O kaipgi likusieji? Čia ir kyla problema – ar embrioną laikome žmogumi, ar tai tiesiog ląstelių rinkinys, kurio likimas nėra reikšmingas. Jei embrioną laikome žmogumi, tai ar galime perteklinius embrionus šaldyti, o pasibaigus jų saugojimo laikui – sunaikinti ar panaudoti moksliniams tyrimams ir šio veiksmo nebelaikyti gyvybės naikinimu?
 |
„Beveik 30–40 proc. atvejų šeima negali pastoti dėl moters lytinės sistemos sutrikimų, 30 proc. atvejų – dėl vyro nevaisingumo.“ Plačiau apie nevaisingumo priežastis ir gydymo būdus: |
Perteklinių embrionų šaldymas ir jų panaudojimas
Embrionai užšaldomi tam, kad nepasisekus pirmajam apvaisinimui būtų galima bandyti dar kartą, panaudojant užšaldytus embrionus. Taip pat embrionai gali būti dovanojami kaip donorai kitoms poroms arba mokslo tikslams. Čia vėlgi kyla pagarbos embrionui kaip būsimam žmogui klausimas. Norint panaudoti užšaldytus embrionus, pirmiausia juos reikia atšildyti, o šio proceso metu žūva apytiksliai pusė embrionų.
Ar galime teigti, kad perteklinių embrionų panaudojimas mokslo tikslais, siekiant atrasti būdus išgydyti nepagydomas ligas, yra pakankamas argumentas embrionų žūčiai? Mat, kai iš embriono išgaunamos kamieninės ląstelės, embrionas žūva. Kamieninių ląstelių tyrimai yra gana nauja sritis, o kad būtų gauta reikšmingų rezultatų, reikia atlikti daugybę tyrimų; tai reiškia – nužudyti daugybę embrionų.
Eugenika – netolima ateitis?
Dar vienas etinis aspektas, susijęs su dirbtiniu apvaisinimu, – tai galimas eugenikos (mokslinė teorija, teigianti, kad koreguojant genetiką galima gerinti žmogaus paveldimas savybes) taikymas sukurtų embrionų atžvilgiu. Embrionai nėra vertinami kaip lygiaverčiai ir atrenkami tik „geriausieji“ kandidatai, iš kurių galbūt išaugs žmogus.
Dirbtinio apvaisinimo šalininkai teigia, kad tokią pačią atranką atlieka ir gamta, esą silpniausieji embrionai žūva ir natūraliomis sąlygomis. Tačiau ar žmogus gali imtis tokios atsakomybės? Maža to, šiuo metu sklando kalbos apie tai, kad netolimoje ateityje būsimieji mėgintuvėlių vaikų tėvai galės pasirinkti mažylio lytį, išvaizdą ir net charakterio savybes.
Embrionų donorystė kitoms poroms
Galiausiai kyla daug diskusijų dėl lytinių ląstelių ir jau sukurtų embrionų donorystės kitoms poroms. Ar tokia donorystė turėtų būti konfidenciali? Jei taip, ką daryti su vaiko teisėmis: ar jis turi teisę žinoti savo kilmę, gimines, paveldimas ligas? Negalime atmesti tikimybės, kad įteisinus lytinių ląstelių donorystę tokioje mažoje šalyje kaip mūsų, neišvengtume kraujomaišos atvejų ir genetinių apsigimimų padažnėjimo.
Viena vertus, dirbtinis apvaisinimas – tai viltis poroms, kurios negali tapti tėvais, todėl negalima vienareikšmiškai tokios galimybės iš jų atimti. Kita vertus, dirbtinio apvaisinimo moraliniai aspektai turėtų būti nuodugniai išnagrinėti, nepamirštant pagarbos gyvybei, asmens orumui ir teisei į gyvenimą. Matyt, geriausia išeitis – pasirinkti ir įteisinti tik tokius dirbtinio apvaisinimo būdus, kurie kelia mažiausiai žalos tiek medicininiu, tiek etiniu, tiek religiniu atžvilgiu.
Taip pat skaitykite:
Nevaisingumas – bendra šeimos problema »
Moterų nevaisingumas (simptomai, gydymas ir profilaktika) »
Nevaisingumas vyrų (simptomai, gydymas ir profilaktika) »
„Sveikatos įstaigos“. Vaisingumo klinikos »
Lithuanian