Užuominų apie erkinio encefalito viruso sukeltą ligą galima aptikti dar XVIII a. skandinavų bažnytiniuose įrašuose, tačiau pirmasis medicininis ligos aprašymas buvo pateiktas tik 1931 m. Austrijoje, gydytojo H. Šnaiderio (H. Schneider). Tais metais buvo pastebėta, kad erkinis encefalitas kartojasi sezoniškai – pavasarį ir ankstyvą vasarą. Deja, nebuvo žinoma, kas ir kodėl sukelia šią sunkią ligą. Šiais laikais turime kur kas daugiau atsakymų, tad pats laikas pasidomėti, kas sukelia erkinį encefalitą ir kaip nuo jo apsisaugoti.
Šiek tiek istorinių faktų
Lūžis erkinio encefalito priežasčių aiškinimosi procese įvyko 1937‒1939 m., kai Rusijos sveikatos ministerija išsiuntė tris ekspedicijas į šalies Tolimuosius Rytus tam, kad būtų išsiaiškinta, kas šioje vietovėje sukelia sunkią centrinės nervų sistemos ligą (tuo metu vadintą „taigos encefalitu“). Šis encefalitas Tolimuosiuose Rusijos Rytuose buvo registruojamas jau nuo 1914 m., tačiau nuo 1933 m. sergamumas labai išaugo ir privertė žmones sunerimti.
Iš pradžių buvo manoma, kad ligą sukelia nauja gripo rūšis, tačiau ekspedicijos tyrimas tai paneigė. L. Zilberio vadovaujama ekspedicija nustatė, kad ligą sukelia virusai, kuriuos perneša erkės Ixodes persulcatus. Naujai aprašyta liga buvo pavadinta „Rusijos pavasario–vasaros encefalitu“, kuri netrukus įgavo kitą ‒ erkinio encefalito ‒ pavadinimą. Atradus šį virusą, imtasi rimtų tyrinėjimo darbų ir jau po kelerių metų, 1940-aisiais, buvo išbandytos pirmosios vakcinos, apsaugančios nuo šios ligos.
Erkinio encefalito sukėlėjas ‒ virusas
Erkinį encefalitą sukelia erkinio encefalito virusas, kuris yra svarbiausias Flaviviridae virusų šeimos atstovas. Erkinio encefalito virusas skirstomas į tris potipius:
- Tolimųjų Rytų;
- sibirinį;
- europinį.
Erkių rūšys ir paplitimas Lietuvoje
„Erkinio encefalito virusas žmogui perduodamas praėjus kelioms minutėms nuo erkės įsisiurbimo...“ Kaip bebūtų gaila, Baltijos šalys išsiskiria tuo, kad jose galima rasti visų trijų potipių virusus. Virusą, kaip žinia, perneša erkės. Lietuvoje erkinio encefalito virusą perneša Ixodes ricinus erkė (Šuninė erkė), o Tolimuosiuose Rytuose – Ixodes persulfatus (Taiginė erkė). Latvijoje ir Estijoje aptinkama abiejų rūšių erkių.
Žmogui virusą pernešti gali tik suaugusi erkė arba erkės nimfa. Erkės nimfa yra labai maža, todėl jos galima ir nepastebėti. Dėl šios priežasties erkiniu encefalitu susirgę žmonės gali nenurodyti, kad jiems buvo įsisiurbusi erkė. Erkinis encefalito virusas žmogui perduodamas praėjus kelioms minutėms nuo erkės įsisiurbimo (skirtingai nuo Laimo ligos, kai ligos sukėlėjai perduodami tik tada, kuomet erkė išbūna įsisiurbusi ilgesnį laiką).
Dar du galimi būdai užsikrėsti erkiniu encefalitu
Be pagrindinio viruso perdavimo būdo (ligą perduodant erkei), žmogus erkiniu encefalitu gali užsikrėsti ir kitais būdais.
- Nevirintas pienas ar jo produktai. Geriant nevirintą karvių, ožkų, ar avių pieną, kuris yra gautas iš gyvulio, užsikrėtusio erkiniu encefalitu, ar valgant termiškai neapdorotus pieno produktus (sūrį, sviestą etc.), kurie yra pagaminti iš užkrėsto pieno, taip pat galima užsikrėsti erkiniu encefalitu.
- Aerozolis su erkinio encefalito virusu ar užkrėsta adata. Rečiausias užsikrėtimo būdas – aerozolio su erkinio encefalito virusu (tyrimų laboratorijose) įkvėpimas ar įsidūrimas virusu užkrėsta adata.
Lithuanian