Didysis maras XIV a. nusinešė beveik pusės Europos gyventojų gyvybes. Maras dažnai pavadinamas „juodąja mirtimi“ dėl juodų dėmių, kurios susiformuodavo ant sergančiųjų maru odos. Maras – greitai plintanti liga, kuri nuniokojo dalį Europis ir atnešė didžiulius pokyčius. Šįkart pateikiame šiek tiek istorijos ir pasvarstymus apie maro tikimybę šiomis dienomis.
„2000–2009 m. nustatyta 20 000 naujų infekcijos atvejų, iš kurių beveik visi pasireiškė vargingose Afrikos šalyse.“ Ligos užkratas, kaip manoma, atsirado centinėje Azijoje. 1347 m. italų pirklių laivai, plaukę vienu iš prekybinių kelių tarp Europos ir Kinijos, grįžo iš Juodosios jūros į gimtinę. Laivuose dėl ilgų kelionių nuolat būdavo purvina, visur šmirinėdavo žiurkės, kurios jūrininkams pernešdavo blusas, mitusias užkrėstu graužikų krauju. Graužikų kraują infekuodavo maro sukėlėja – bakterija Yersinia pestis.
Dauguma jūreivių jau būdavo arti mirties, kai prekybiniai laivai pasiekdavo gimtąjį uostą. Prireikdavo tik kelių dienų, kad maras išplistų ne tik uostuose, bet ir juos supančiose apylinkėse. Per 3 metus maras pasiekė Ispaniją, Prancūziją, Angliją ir Rusiją. Daugelyje šaltinių teigiama, kad Didysis maras nusinešė apie 25 milijonus aukų.
Kokie maro požymiai?
Pirmieji maru užsikrėtusio žmogaus požymiai pasireiškia praėjus 7–10 dienų nuo užsikrėtimo. Dažniausiai maras iš pradžių pasireiškia galūnių skausmu, vėliau – limfinių mazgų patinimu. Limfiniai mazgai – tai liaukutės, randamos kakle, pažastyse ir kirkšnyse. Tinimas tęsiasi 3–4 dienas, kol mazgai ima trūkinėti.
Ši epidemija dažnai pavadinama buboniniu maru. Buboes iš graikų kalbos išvertus reiškia „patinę limfmazgiai“. Jei bakterija pasiekdavo plaučius, žmonėms išsivystydavo plaučių uždegimas (plaučių maras), kuris galėdavo būti perduodamas vieno žmogaus kitam kosint per orą.
Sparčiai plintanti epidemija ir greita mirtis
Žaibiškas epidemijos plitimo greitis, didžiulės kančios, groteskiški vaizdai – nuo maro būdavo mirštama greitai ir kraupiai. Italų poetas Giovannis Boccaccio sakydavo, kad maro aukos pietaudavo dar su savo draugais, o vakarieniaudavo jau su protėviais rojuje.
Europiečiai buvo imlūs ligai, nes dauguma žmonių gyvendavo tankiai apgyvendintose apylinkėse, o asmens higiena buvo laikyta nesvarbiu dalyku. Žmonės dažnai valgydavo pasenusią ar užkrėstą mėsą, nes šaldytuvai dar nebuvo išrasti. XIV a. medicina Europoje buvo primityvi ir medikai tiesiog neturėjo galimybių išgydyti ligų, kurios šiais laikais dėl naujųjų technologijų ir pažengusio medicinos mokslo yra pagydomos.
Neatsakingi, o kartais net šarlataniški patarimai taip pat skatino plisti marą. Žmonės buvo skatinami kuo rečiau praustis, nes buvo manoma, kad pro atviras poras odoje gali patekti maro sukėlėjų. Sukrečiantys maro padariniai privertė mediciną tobulėti. Miestai pradėjo statyti ligonines ir gerinti sanitarines sąlygas.
Kai kurie žmonės tikėjo, kad maras – tai Dievo siunčiamas ženklas. Didysis maras transformavo Europos visuomenę. Daug kaimų išmirė, priversdami išgyvenusius žmones persikelti į miestus, kad galėtų susirasti darbą.
Maras šiomis dienomis – įmanoma?
Maras karts nuo karto kas kelis šimtus metų ištikdavo tam tikrus miestus. Liga vis dar egzistuoja ir yra paplitusi tarp graužikų. Dabar turima vaistų, kurie gali įveikti marą, jei liga diagnozuojama anksti. Tuomet gydymas antibiotikais – efektyvus. Kita vertus, plaučių maras yra viena pavojingiausių infekcinių ligų. Pacientas gali mirti per 24 val. nuo infekcijos patekimo į organizmą. Mirtingumo rodiklis priklauso nuo to, kaip anksti buvo pradėtas gydymas, bet vis tiek išlieka labai aukštas.
Pasaulyje retkarčiais blyksteli naujų maro židinių. 2000–2009 m. nustatyta 20 000 naujų infekcijos atvejų, iš kurių beveik visi pasireiškė vargingose Afrikos šalyse. Šios šalys vis dar alinamos skurdo ir pilietinių karų, jose gausu graužikų, platinančių infekcijas. Dėl šių problemų žmonėms tiesiog neįmanoma arba nespėjama suteikti reikalingos medicininės pagalbos.
Išsivysčiusiose šalyse pasitaiko pavienių maro atvejų, kurie dažniausiai pagydomi. Žinoma, kartais iš tų retų atvejų pasitaiko tokių pacientų, kurių išgelbėti nebepavyksta. Pavyzdžiui, JAV per beveik dešimtmetį nuo maro mirė 7 žmonės: penki iš jų užsikrėtę nuo voverių ir graužikų, likę du buvo mokslininkai, tyrinėję šią ligą.
Belieka džiaugtis, kad gyvename ne tamsiais viduramžių laikais ir nebereikia bijoti tokių baisių ligų kaip maras. Mirtingumo tikimybė nuo šios ligos kartais prilyginama galimybei būti nušautam ar nutrenktam žaibo. Visgi, jei esate užkietėjęs keliautojas ir planuojate aplankyti Trečiojo pasaulio šalis, galbūt reikėtų pasidomėti maro paplitimu tose valstybėse, kurias ketinate aplankyti.
Lithuanian