Tęsiame pokalbį su ankstyvojo ugdymo specialiste, šeimos užimtumo centro „Pasakų vaikai“ mokytoja Lina Kašauskiene. Pirmojoje pokalbio dalyje Lina pasidalijo mintimis apie muzikos poveikį kūdikio raidai ir vystymuisi, atskleidė darbo su mažyliais ypatumus, aptarė tėvelių vaidmenį ir svarbą muzikuojant.
Šioje pokalbio dalyje gilinsimės į ankstyvojo ugdymo specialistės Linos Kašauskienės vedamų pamokų modelį ir naudojamus metodus, sužinosime, kaip vaikai reaguoja į gyvai atliekamą muziką, ir išgirsime daug patarimų, kaip kurti palankią muzikinę atmosferą namuose.
 |
„… vaikai, nuo ankstyvo amžiaus lankę muzikinius užsiėmimus, pradėjo anksti kalbėti.“ Dar neskaitėte pirmosios straipsnio dalies? Spauskite čia: |
Kaip atrodo Jūsų vedama pamoka?
Penkiasdešimt procentų to, ką darau pamokoje, yra mano pačios sukurta, įsitikinta ir patikrinta praktiškai. Esu sukūrusi daug originalių žaidimų, tačiau kai ką pasiskolinu ir iš aplinkos – naudoju daug folkloro.
Mano pamokos struktūra susideda iš keturių dalių, kurių tvarkos beveik nekeičiu, keičiu tik patį turinį. Taigi pirmoje dalyje visi sėdime ratu ir pasisveikindami pradedame užsiėmimą, po to šokame. Trečioje dalyje vaikai su mamytėmis susėda ant kėdžių – vyksta vaidinimai, žaidinimai. Na ir pati pabaiga yra lopšinė, kad vaikai nusiramintų.
Ši struktūra yra nekintanti, tačiau turinys – atvirkščiai, kinta pagal poreikius ir situaciją.
Savo užsiėmimuose naudojate ne tik muzikos įrašus, tačiau ir pati grojate instrumentais. Kaip vaikai reaguoja į gyvą muzikos atlikimą?
Vaikų reakcijos į muzikos atlikimą labai skirtingos. Mažyliai ateina su įvairiomis baimėmis. Vieni bijo balso, kiti išsigąsta įrašo, dar kitiems baimę kelia instrumentas, jo skambesys. Būna, kad nedrįsta net paliesti instrumento. Tuomet tai pirmiausia turi padaryti mama, tą baimę jam reikia padėti nugalėti.
Kada vaikas mato instrumentą ne pirmą kartą, tuomet labai akivaizdžiai juo domisi – vos man paėmus į rankas instrumentą, mažylis slenka artyn, nori kartu muzikuoti, išgauti garsą, pamato, kad tai smagu. Vaiko suvokimas, kad jis judesiu gali išgauti garsą, jį labai traukia – tai magija.
Vienintelis instrumentas, kuris beveik visiems vaikams iš karto priimtinas – kanklės. Skambėjimo minkštumas, pati instrumento forma ir dydis negąsdina vaiko. Kitaip jie gali reaguoti į gitarą ar būgnus.
Kanklės Lietuvoje buvo skirtos meditacijai. Žmonės, parėję iš darbų, ilsėdavosi grodami kanklėmis. Nebuvo nei įrašų, nei televizijos, žmonės tiesiog sau leisdavo atsisėsti ir groti. Galbūt dėl to kanklės sukelia tokią būseną – ramybę, susikaupimą. Norėdama suteikti vaikams kuo daugiau naudos, savo užsiėmimuose naudoju ne tik įrašus, bet ir groju gyvai. Netgi pagal rekomendacijas pamokėlėse nereikėtų naudoti daugiau 2–3 įrašų. Geriausia yra gyvas garsas.
Ką patartumėte tėvams, neturintiems išvystytos klausos – vis vien dainuoti savo vaikams ar leisti įrašus, kur dainuojama profesionaliai?
Iš tikrųjų tėvai neturi bijoti dainuoti, nes jie yra elgesio modelis. Kaip reaguoja tėvai, taip reaguoja ir vaikas – jei tėvai emocingi, vaikas taip pat moka reikšti emocijas, jeigu tėvai labai rezervuoti, toks pat bus ir vaiko elgesys. Jeigu tėvai dainuoja, dainuos ir vaikas. Bet jei tėvai žino ir supranta, kad neturi dainavimo įgūdžių, jie turėtų ieškoti mokytojo, kuris padėtų vaikui girdėti tinkamai intonuojamą muziką.
Kaip sakė Suzukis, jei vaikas augs aplinkoje, kurioje neintonuojama, jis išaugs taip pat neintonuojantis. Vaikas kopijuoja aplinką, kurioje jis yra. Vadinasi, tėtis ir mama parodo pavyzdį, kad muzikuoti reikia. O kaip tai daryti, gali parodyti ir mokytojas.
Lithuanian