Apie vieną ar kitą katės veislę internete informacijos apstu, o apie neveislinius katinus ‒ jų dresūrą, mitybą ir charakterį ‒ kalbama ne itin dažnai. Išgirdęs žodžius „neveislinis katinas“, matyt, dažnas įsivaizduotų laukais lakstantį, murziną, apsidraskiusį katiną. O juk gali būti visai kitaip! Kalbiname neveislinio katino Brendžio šeimininkę Eriką Marščionkaitę, kuri sutiko pasidalinti savo istorija.
Trumpai papasakokite, kaip tapote žavaus neveislinio katino Brendžio šeimininke.
Prieš maždaug 4 metus, atsikrausčius į Vilnių ir pragyvenus čia metus, ėmė labai trūkti augintinio, nes tėvai namuose augina katę ir šunį. Tuo metu „Ozo“ prekybos centre buvo įsikūrusi „Lesės“ gyvūnų prieglauda ir aš kaskart užeidavau apžiūrėti ten buvusių kačių. Vis svajojau, kaip pasiimsiu vieną iš jų, bet nesiryžau, kol vieną dieną draugai ėmė ir parnešė man rainiuką.
Ar niekada nesvajojote apie veislinį katiną: Abisinijos, Bengalijos ar rusų melsvąją katę?
Manau visi rinkdamiesi augintinį iš pradžių svajoja apie veislinį, nes gali numanyti, koks jis bus. Šunį tikrai įsigyčiau veislinį, nes būčiau tikra dėl jo ūgio, charakterio ir panašiai. Tačiau katinui, bent jau aš, jokių reikalavimų neturėjau. Be to, savo katiną vadinu „lietuvišku rainiu“ – tai irgi veislė (šypsosi).
Bet jeigu reikėtų rinktis veislinę katę… Sfinksai turi žavesio ir pliusą – nemeta kailio, nes jo tiesiog neturi. Siamo katės mane visada žavėjo savo spalvų deriniu. Mėlynos spalvos katė irgi žavu. Tačiau rainiai man vis tiek mieliausi.
Kokio amžiaus buvo Brendis, kai jis apsigyveno jūsų namuose, ir kiek metų jam yra dabar?
Prieglaudoje Brendis atsirado kartu su mama ir broliukais. Paimtas buvo tuomet, kai jau galima, maždaug 3 mėn. amžiaus. Dabar jam jau 4 metai.
Kaip dresavote katiną ir kokio amžiaus jis buvo? Ko pirmiausiai išmokėte? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
Mano manymu, augintinį dresuoti reikia nuo pat mažų dienų. Pirmas dalykas, ko mokinau, ‒ kad žinotų savo vardą ir, sakant „Kas kas kas“, ateitų. Šių dalykų išmokinti labai paprasta. Kas kartą duodant ėdalą ir ėdimo metu reikia kartoti vardą ir šaukiamąjį žodį. Taip tie garsai gyvūnui susisieja su kažkuo geru ir jis žino, kad turi ateiti. Po kurio laiko augintinis visada atbėgs pašaukus.
Dar išmokiau atnešti pagaliuką. Jis kaip šuniukas atneša savo žaislą ‒ pagaliuką, ant kurio galo yra plunksnų. Kai dar buvo mažiukas, labai mėgo lakstyti paskui tą lazdelę. Numetus ją, pradėjo mėginti atnešti, kad žaistum su juo toliau. O paskatinus skanėstu, ėmė nešti noriai ir žaidimas tapo šunišku. Meti pagaliuką kuo toliau, o katinas kuo greičiau jį parneša.
Tik reikia nepersistengti su skatinimu skanėstais. Mano teta taip skatindavo skanučiais savo katytę, kad galiausiai veterinaras uždraudė tai daryti. Per daug kalorijų (šypsosi).
Draugas išmokino Brendį vadinamos „Tarnauk“ komandos. Katinui parodžius ėdalą, jis atsistoja ant dviejų kojų ir su letena dailiai siekia ėdalo mano rankoje. Žavu! Žinoma, už tai Brendžiui dosniai atsilyginame. O šios komandos išmokyti galima taip: prieš duodant skanėstą augintiniu, palaikykite jį virš galvos, kad katinas bandytų jo siekti. Tikrai pavyks!
Ar neveislinį katiną dresuoti sunkiau nei veislinį? Ar dresūrai veislė įtakos neturi?
Negaliu taip teigti, nes neturiu su kuo palyginti. Vis dėlto galvojant apie cirką, peršasi nuomonė, kad veislė nėra itin svarbi, ‒ juk cirke dresuojamos ir veislinės, ir neveislinės katės. Manau, viskas priklauso nuo augintinio charakterio.
Štai Brendis moka atsidaryti visas duris. Tiek atsidarančias į kambario išorę, tiek ir į vidų. Šito niekas nenorėjo jo išmokinti. Kambariokai net įsitaisė kambario duryse spyną, kurios katinas jau nebeįveikia (šypsosi).
Lithuanian