Žinomiausias Lietuvoje šeimos psichologijos tyrinėtojas, Lietuvos psichoterapijos draugijos valdybos narys, profesorius dr. Gediminas Navaitis nė neketina slėpti, kad jo sveikata – ne geležinė. Kartu jis pabrėžia, kad stengiasi savo sveikatą tausoti kuo įvairiausiais būdais – pradedant fiziniu aktyvumu, profilaktinėmis patikromis ir baigiant „saiku prie stalo“. Tačiau bene svarbiausias sveikatos garantas, kaip įsitikinęs profesorius, yra gebėjimas rasti gyvenimo prasmę. Jei šioje srityje paieškos užsitęsia, esą nėra ko norėti ir geros savijautos…
Gerbiamas profesoriau, kaip pats vertinate savo sveikatą? Turite skundų ar vis dėlto galėtumėte pasigirti, kad ligoms organizmas yra pakankamai atsparus?
Ne, jokiu būdu negaliu tvirtinti, kad mano sveikata – geležinė. Man būtų galima diagnozuoti bent dešimt neišgydomų ligų – parodontozę, trumparegystę, įvairius stuburo negalavimus, antsvorį ir taip toliau… Visų sveikatos sutrikimų nevardysiu, norėdamas likti bent kiek paslaptingas (juokiasi), bet kartu galiu tik pasidžiaugti, kad visas šias ligas įmanoma kontroliuoti. Tą aš sėkmingai ir darau. Todėl savo sveikatą vertinčiau ne aukščiausiu balu, bet ir ne pačiu žemiausiu.
"... laikraštyje pasirodo skelbimas, kad viena firma įdarbintų aiškiaregį, mokėtų jam labai didelį atlyginimą. Kreiptis adresu – „Patys žinote kur“. Taigi, jei esi aiškiaregis, žinosi…"O kaip stengiatės savo sveikatą tausoti? Gal turite savų receptų?
Atsakymas į šį klausimą yra labai aiškus ir paprastas, be to, visiems mums puikiai žinomas: saikas, saikas ir dar kartą saikas… O šalia to – ir kuo didesnis fizinis aktyvumas, judėjimas. Pavasarį ar vasarą tą daryti kur kas paprasčiau, tačiau reikia stengtis neužsnūsti ir žiemą. Aš ramiuoju metų laiku irgi stengiuosi neužmiršti fizinio aktyvumo – bent du kartus per savaitę nueinu į baseiną, beveik kasdien padarau mankštą.
Ar teko kada nors gyvenime atsigulti į ligoninę? Jei taip, kokios sveikatos bėdos buvo užklupusios? Kaip greitai nugalėjote ligą?
Galiu tik pasidžiaugti, kad kol kas nesu susidūręs su ligonine – aišku, dabar reikėtų rasti medį ir tris kartus į jį pabelsti (šypsosi). Na, o lengvesnių ligų, be abejo, išvengti nepavyko. Tiesa, esu iš tų piliečių, kurie savigyda neužsiima: jei jau blogiau pasijutau, nelaukiu savaiminio pagerėjimo, nedelsdamas kreipiuosi į savo šeimos gydytoją. Juk yra ligų, kurių be mediko pagalbos neįmanoma įveikti. Tarkime, dantų šaknų kanalų gydymas. O ir su kitokiais sveikatos sutrikimais, manau, juokauti nereikėtų.
|
Vaizdas, kai pamatome gatvėje už rankų susikibusią 70-mečių porą, glosto širdį. Ar jie turi slaptą receptą patvariai meilei? Juk jų santykiai truko metų metus, o daugelis kitų tapo išsiskyrimų ir skyrybų aukomis. Paaiškėjo, kad daugelį laimingų porų sieja tokios pat priežastys, dėl kurių jų meilė perėjo išbandymų laikotarpį. Tai priežastys, kurias daugelis mūsų esame pamiršę. Plačiau: 10 pamirštų laimingų žmonių įpročių, kurie padeda išlaikyti tvarius santykius |
Kokių patarimų, kaip saugotis ligų, užsilikę atmintyje iš tėvų ar senelių?
Jokių išskirtinių patarimų negaudavau – patardavo viską, kas turbūt kiekvienam seniai žinoma: jei suskaudo gerklę ar saugantis virusų – gerti arbatos su medumi ir citrina; organizmą grūdinti kontrastiniu dušu, vengti žalingų įpročių ir t. t. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad geriausia, kai pacientą apžiūri ir jo sveikatos būklę įvertina specialistas. O po to ir skiria atitinkamą gydymą. Ką man gydytojas nurodo, ką išrašo, tuos vaistus ir vartoju. Aš tikiu gydytojų kvalifikacija, ir, prisipažinsiu, man kartais būna labai keista, kodėl, tarkime, sugedus čiaupui kiekvienas kviečiame santechniką, tačiau susirgę – o juk sveikata žmogui visų svarbiausia! – kai kurie kreipiamės ne į gydytoją, o į apsišaukėlę bobutę. Taip, pasitaiko, kai ir gydytojas suklysta, tačiau, kad suklys bobutė, tikimybė yra nepalyginti didesnė.
Vis dėlto jei bobutė „skirtų“ tik dietą, gal organizmui žalos nepadarytų?
Taip, yra nemažai atvejų, kai vieną ar kitą sveikatos sutrikimą žmonėms pavyko panaikinti specialiomis dietomis, kurias, beje, sudarė specialistai, o ne bobutės… Tačiau, kalbant apie sveikus žmones, vargu ar tokiems reikalingos kokios nors dietos. Juk jei žmogus kuriam nors produktui alergiškas, jei organizmas to produkto netoleruoja, paprastai tą žino nuo mažų dienų ir tokių maisto produktų vengia. Kitaip sakant, kiekvienas turime „savo dietą“. Todėl noriu pabrėžti, kad svarbiausia yra nepamiršti saiko – tiek valgant, tiek vartojant alkoholinius gėrimus. Ir niekada nesutiksiu su tuo, kad sveika būti, tarkime, vegetaru, t. y. visiškai atsisakyti mėsos. Žmogus iš prigimties yra visaėdis, todėl sveikam žmogui kokių nors produktų visiškai atsisakyti tikrai nėra tikslinga.
Koks patyrusio psichologo požiūris į alternatyviąją mediciną, kurioje aktyviai reiškiasi aiškiaregiai, ekstrasensai, būrėjai?
Dalyvavau kelių komisijų, tyrusių piliečių ekstrasensinius gebėjimus, darbe. Teko susitikti su žmogumi, kuris esą valios jėga įstengė stumdyti popierinių pinigų banknotus. Mokslininkai stebėjosi, kas dedasi: gal esą tie banknotai įmagnetinti, gal kokie barjerai pastatyti? Pasirodo, viskas buvo kur kas paprasčiau: jau po seanso, prieš paduodamas tą judėjusį banknotą komisijos nariams, žmogelis sutraiškydavo tarakoną, kurį būdavo prilipdęs apatinėje banknote pusėje. Tarakonas judėdavo pirmyn atgal – banknotas kartu su juo! Žinau, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įkurtas specialus fondas, kurio vadovai yra numatę milijonines premijas asmenims, įrodžiusiems savo ekstrasensinius gebėjimus. Kiek žinau, iki šiol tie pinigai guli fondo sąskaitoje nepanaudoti. Kyla klausimas, kodėl mūsų šalyje taip aktyviai besireiškiantys ekstrasensai pinigų nenori (juokiasi). Dabar prisiminiau gerą anekdotą šia tema: laikraštyje pasirodo skelbimas, kad viena firma įdarbintų aiškiaregį, mokėtų jam labai didelį atlyginimą. Kreiptis adresu – „Patys žinote kur“. Taigi, jei esi aiškiaregis, žinosi…
Kiek žmogaus psichologinė būsena turi įtakos bendrai savijautai, sveikatai? Kas žmogui labiausiai kenkia, žaloja jo psichiką?
Jei psichologinė būsena gera, žmogus jaučiasi gerai. Psichologinė būsena negali būti atskirta nuo visumos. O labiausiai žmogui kenkia ne ko nors vaikymasis, pavyzdžiui, turto, mados ir pan., o negebėjimas rasti gyvenimo prasmės. Jei žmogus turi gyvenimo tikslą, prasmę, nors ir susiduria su daug sunkumų, viskas yra įveikiama, pasiekiama. Antai Lietuvos partizanai gyveno ir kovojo labai sudėtingomis sąlygomis – slėpėsi šaltame bunkeryje, atsiskyrę nuo artimųjų, badaudami, nes nuolat trūkdavo maisto, bet nieku gyvu negalėtume pasakyti, kad jų gyvenimas buvo beprasmis. Taigi gyvenimo prasmės neturėjimas šiandien yra didžiausia problema.
Psichologas kasdien bendrauja su turinčiaisiais įvairių gyvenimiškų problemų, taip pat – su ieškančiais gyvenimo prasmės klientais. Kaip pačiam psichologui išlikti dvasiškai stipriam, nepalūžti? Ar gali jam prireikti psichologo konsultacijos?
Psichologas – lygiai toks pat žmogus kaip ir jo klientai. Kaip kiti medikai kreipiasi į atitinkamos srities medicinos specialistus, taip ir psichologui kartkartėmis gali prireikti psichologinės pagalbos.
Kai kurie piliečiai, ir su didžiausiais sunkumais susidūrę, išlieka tvirti, o kitiems tereikia menkiausios smulkmenos, kuri negailestingai sugniuždo. Kodėl taip yra? Gal reikėtų „kaltinti“ visagalę genetiką?
Be abejo, genai lemia daug, tačiau už visų šių dalykų stovi esminis klausimas: kas apskritai lemia žmogaus gyvenimą, jo asmenybę – įgimtos ar išugdytos savybės? Skirtingos psichologinės teorijos pateikia skirtingus atsakymus. Nėra taip, kad 50 procentų lemtų įgimtos savybės, o 50 procentų – įgytos, išugdytos. Psichoanalizės guru Zigmundas Froidas ir kiti jo teorijos šalininkai pasakytų, kad tai – įgimtų savybių puokštė. Tuo tarpu psichologijos pakraipos biheviorizmo atstovas Džonas Vatsonas ir kai kurie kiti šios srities specialistai tvirtina, kad visas savybes įmanoma išsiugdyti. Dėl to ir egzistuoja daugybė psichologijos ir psichoterapijos teorijų. Žmogus yra per daug sudėtingas, kad būtų galima remtis viena ar keliomis teorijomis.
Koks yra Jūsų geros sveikatos, puikios savijautos receptas?
Toks receptas yra labai nesudėtingas: svarbiausia yra tinkamai išleisti turimus pinigus. Kaip žinia, yra trys būdai išleisti pinigus. Pirmas būdas – prisipirkti įvairių daiktų; antras – atiduoti pinigus labdarai ar savo artimiesiems; trečias – išmainyti juos į naujus įspūdžius, naujus gebėjimus. Nesakau, kad nereikia drabužių, batų ar kitokių asmeninių reikmenų, nesakau, kad reikia gyventi asketiškai, tačiau pastarieji du pinigų leidimo būdai – pinigų skyrimas labdarai, artimiesiems ar įspūdžiams ir naujoms patirtims kaupti – žmogui atneša didžiausią sėkmę. Taigi kuo daugiau pinigų skirsime labdarai ir savo gebėjimams didinti, tuo protingiau juos panaudosime… Dar būtų galima pridurti, jog žmogaus gera savijauta yra tiesiogiai susijusi su darbu ir gyvenimo tikslais. Jeigu dirbamas darbas, kuris žmogui patinka, ir jei prie to dar galima pridėti malonų ilgalaikį gyvenimo tikslo siekimą, ėjimą į tą tikslą, nors ir po truputį, pamažėle – drąsiai bus galima tvirtinti, kad gyvenimas – subalansutoas, taigi ir savijauta – nepriekaištinga. O kai žmogaus savijauta gera, ir ligoms vietos organizme sunkiai atsirastų.
Turbūt sutiksite, kad fizinei sveikatai labai svarbu ir nepriekaištingi santykiai šeimoje…
Be abejo. Šeimos santykiai yra vienas iš svarbiausių dėmenų. Juk per parą 8 valandas žmogus praleidžia darbe, 8 valandas – miegodamas, o likusias 8 valandas – šeimoje, bendraudamas su artimaisiais. Ir jei pastarosios 8 valandos praleidžiamos įtampoje, galima tvirtinti, jog prarandama trečdalis paros laiko, kartu – ir trečdalis gyvenimo. Beje, tenka apgailestauti, kad mūsų šalyje šeimos institucija, šeimos vertybės yra podukros vietoje. Valstybėje vykdoma tokia politika, kad tik apsimetinėjama, jog stengiamasi dėl šeimos – iš tikrųjų šeimai skiriama nedovanotinai mažai dėmesio. Tarkime, prie šeimos institucijos stiprinimo priskiriamas skurdo mažinimas. Tai, be abejo, reikalingas dalykas, bet kuo tai susiję su šeimos palaikymu?
Kokia šiandien situacija – ar lietuviai dėl prastos dvasinės savijautos vis dar vengia kreiptis pagalbos į specialistus? O gal tokios baimės jau praeityje?
Psichologų pagalbos prireikia dažnam piliečiui, tačiau, kad ir kaip būtų apmaudu, vis dar egzistuoja baimė kreiptis į psichologą ar psichiatrą. Ypač tai pasakytina apie vyresnio amžiaus žmones. Jie gėdijasi prašyti psichologo konsultacijos. O štai pas neurologą eina be jokių problemų. Tiesa, situacija išties pamažu keičiasi į gerąją pusę. Antai Vilniaus telefonų knygoje, pavyzdžiui, 1989 metais buvo galima rasti vieną ar dvi organizacijas, kurios teikė psichologinę pagalbą. Šiandien tokią pagalbą teikia keliolika įstaigų. Ir visos jos turi pakankamai darbo. Vadinasi, besikreipiančiųjų daugėja, žmonių supratimas, kad reikia ieškoti pagalbos, auga…
Šaltinis: „Farmacija ir laikas”, 2016m.
Lithuanian