Dvidešimt penkerių metų vilnietė Jurgita Januškaitė jau priprato prie aplinkinių reakcijos, kai šie sužino, jog smulkaus sudėjimo šviesiaplaukė mergina – daugkartinė šotokan karatė Lietuvos, Europos ir pasaulio čempionė. J. Januškaitė – taip pat ir ergoterapijos specialistė, vedanti karatė treniruotes ir dirbanti Vilniaus Atgajos specialiojoje mokykloje. Išsamus „MedGuru.lt“ pokalbis su J. Januškaite ne tik apie karatė meną ir filosofiją, bet ir apie teigiamą sporto šakos poveikį vaikams.
Kovos menai nėra standartinis mergaitiškas užsiėmimas. Kaip ir kada susidomėjote karatė?
Nuo mažens buvau gan berniukiška: mėgdavau žaisti kieme, laipioti medžiais, mane labai traukė „berniukiški“ sportai. Kai buvau dešimties metų, mokykloje vyko karatė treniruotė. Nuėjau pabandyti ir iškart susidomėjau. Iš pradžių net gerai nežinojau, kas tas karatė. Patiko ir trenerė, ir kolegos. Taip ir darbuojuosi šioje srityje iki šiol.
Labai stengiausi, nepraleidinėdavau treniruočių, mane žavėjo apdovanojimai, pasiekimai. Kiekvienas sportininkas išsikelia sau tikslus ir uždavinius, mano pagrindiniai tikslai – dalyvauti varžybose ir jas laimėti. Šioje srityje esu jau penkiolika metų.
Esate Europos ir pasaulio daugkartinė čempionė. Kuris apdovanojimas Jums pats brangiausias?
Visi apdovanojimai brangūs, smagūs, verti įdėtų pastangų. Kai man suėjo aštuoniolika metų, išvažiavau į pasaulio čempionatą Ispanijoje ir jame užėmiau antrąją vietą. Pirmąkart dalyvavau nebe jaunimo, o suaugusiųjų kategorijos varžybose. Buvo labai smagu! „Sugrąžinusi pirštą į vietą, po pusvalandžio vėl išėjau kovoti.“
Kokia kova buvo pati įsimintiniausia?
Pati įsimintiniausia kova buvo tada, kai patyriau pačią didžiausią traumą. Rudenį dalyvavau pasaulio čempionate Anglijoje ir kovos metu man išniro pirštas. Tai supratau tik kovai pasibaigus. Labai skaudėjo, todėl taip gerai ir prisimenu. Sugrąžinusi pirštą į vietą, po pusvalandžio vėl išėjau kovoti.
Ar tiesa, kad karatė – tai ne tik kova su priešininku, bet ir filosofija, dvasinis ir fizinis tobulėjimas?
Tiesa. Tačiau viskas priklauso nuo trenerio. Pagrindinis dalykas – kovos menų judesiai nenaudojami blogiems tikslams. Jau nuo mažens vaikams stengiuosi paaiškinti, kas yra priešas, nes dažnai „priešais“ jiems tampa ir klasės draugai.
Jei užsiėmimų metu vaikas tampa agresyvus, toliau treniruotis jam nebeleidžiame. Yra buvę atvejų, kai teko pranešti tėvams, jog jų vaikas treniruotėse nebepageidaujamas. Kiekvienam vaikui labai svarbu perprasti karatė filosofiją.
Kuo ypatinga šotokan karatė rūšis? Kuo ji skiriasi nuo tradicinės karatė?
Karatė atšakų dabar labai daug ir jų tik daugėja. Šotokan rūšis ypatinga tuo, kad tai lengvo kontakto sportas, galimi smūgiai rankomis ir kojomis, tačiau negalime daryti nokautų– už tai mums gresia diskvalifikacija. Skiriamės nuo tradicinio karatė tuo, kad esame labiau pažengę. Kasmet tobulėjame, pritaikome naujas technikas, judėjimo būdus.
Ar tiesa, kad Šotokan karatė gali užsiimti visi norintieji?
Be abejo. Nors fizinis krūvis ir šiek tiek skiriasi nuo tradicinės karatė, aš, pavyzdžiui, priimu mokinius nuo penkerių metų. Mano vedamose treniruotėse sportuoja ir mamos su vaikais. Lietuvoje ir visame pasaulyje vyksta šotokan senjorų čempionatai, kuriuose dalyvauja tikri šios karatė technikos veteranai.
Lithuanian