Atrodytų, kad Povilas Petrauskas turėtų kalbėti vien klausimais, juk jis – pripažintas koučingo specialistas. Tačiau šįkart Povilas pasiryžęs atsakyti į visus mums (tikimės, kad ir jums!) rūpimus klausimus – apie laimę, milijonus ir lietuvišką požiūrį į saviugdą.
Trumpai papasakokite, kas yra koučingas ir kokie jo tikslai?
Sunku paaiškinti keliais žodžiais ar net sakiniais. Geriausia koučingą išbandyti. Tam reikia dviejų žmonių; vienas jų turi turėti neaiškumų, problemų – kaip pasielgti, ką daryti, nuo ko pradėti ir t. t. Kai galvoje susirezga tokia pynė, koučeris gali padėti ją atnarplioti. Tada jis ima klausinėti žmogaus klausimų, kurie iš pokalbio jam atrodo įdomūs. Tik klausinėja – trumpų ir paprastų klausimų. Tuo metu klientas bando atsakyti, paaiškinti, o beaiškindamas pats pradeda susivokti. Taip jis tampa sąmoningesniu.
Paprastai žmonės nieko nedaro, nes kažko bijo arba jiems paprasčiausiai neaišku, ką turėtų daryti. Žinoma, jeigu žmogus klausia, kaip pasididinti atlyginimą, po pokalbio jis tikrai nepadidės. Po valandos sesijos jis netampa turtingesniu ar laimingesniu, bet jau išeina žinodamas, ką daryti toliau. Taigi koučingas padeda išgryninti tą neaiškumą.
Kaip susidomėjote koučingu ir kas paskatino tapti koučingo specialistu?
Susiklostė gana juokinga situacija – dar būdamas studentas pats pradėjau vesti mokymus studentų organizacijoms, norėdamas pasidalyti sukaupta patirtimi. Kad būtų paprasčiau, pradėjau ne pasakoti, o klausinėti: o kodėl jūs darote taip; o kaip daro kiti; kas būtų, jei pabandytumėte kitaip? Po seminaro priėjo studentas ir paklausė, ar visada vedu mokymus koučingo stiliumi. Taigi, tada ir pradėjau domėtis, kas tas koučingas yra.
Kokie yra jūsų klientai ir ko jie iš jūsų tikisi?
Paprastai visi klientai tikisi atsakymų ir aiškumo. Ir jie to tikisi iš koučerio. Vėliau žmogus supranta, kad atsakymas slypi jame pačiame, tik jis dar negali jo surasti. Skirtumas tas, kad vieni klientai tikisi atsakymą gauti iš karto, o kiti žino, kad prie to teks padirbėti.
Klientų būna labai įvairių, tačiau retai ateina „iš gatvės“. Daugelis jų yra sulaukę rekomendacijų ir patys mane susiranda. Taigi ateina daugiau mažiau panašūs žmonės. Kiti būna tiesiog ieškotojai, o kartais ir draugai prašo: „Nu parodyk!“
Kiek laiko turėtų trukti koučerio ir kliento bendradarbiavimas, norint pasiekti maksimalių rezultatų?
Priklauso nuo klausimo. Ilgiausiai su klientu teko bendrauti 11 mėnesių, bet ir klausimas buvo itin sudėtingas. Žmogus, turintis didelę gyvenimišką patirtį, naujus sprendimus norėjo priimti neskubant, todėl paskyrė tam metus. Taigi susitikinėdavome kiekvieną mėnesį. Na ir praėjus 10-iai mėnesių jis pagaliau susivokė, susidėliojo atsakymus ir pakreipė savo gyvenimo vagą norima linkme.
Ar pasitaiko koučingo sesijomis nusivylusių klientų?
Nesu susidūręs su tuo. Visų pirma klientas turi žinoti, kas tai per paslauga. Vadinasi, žino, kad reikės ir dirbti. Galbūt yra pasitaikę klientų, kurie nusivilia, kai iš karto negauna atsakymų. Na, bet aš pirmiausia apsitariu su klientu, kaip vyks visas procesas.
Visgi pripažinkime, kad lietuviškas mentalitetas skiriasi nuo vakarietiškojo. Ar bendrosios koučingo metodikos tinkamos ir lietuviams?
Savo gyvenime esu matęs daug „prastesnių“ mentalitetų nei lietuvių. Turbūt tai priklauso tik nuo žmogaus požiūrio. Laikausi nuostatos, kad žmogaus mentalitetas nėra svarbu, svarbu tai, ko jis nori, kas jam pačiam aktualu. To paties mentaliteto žmonės gali būti labai skirtingi.
Gal Rytų filosofijoje tas žmogus nevadinamas koučeriu, dažniau vadinamas dvasiniu mokytoju. Bet esmė ta, kad geras mokytojas labai retai kada pataria, jis greičiau išklauso, paklausia ir tau tampa aišku. O gal aš paprasčiausiai visur kur įžvelgiu klausimus…
Lithuanian
„Bet pagrindinis skirtumas tas, kad psichologas daugiau žiūri į praeitį, koučeris į ateitį: ką ateityje reikėtų daryti kitaip, kad situacija pagerėtų.” . – 1) teiginys nėra teisingas, pernely apibendrinantis; 2) Tik dalis psichologų tapę psichoterapeutais (jais gali tapti ir psichiatras, ir socialinis darbuotojas ir kt.) ir pasirinkę psichoanalizės, psichodinaminės krypties psichoterapinę mokyklą daugiau skiria dėmesio ankstyvajai psichologinei raidai. Kitos mokyklos pvz. Geštaltinė terapija ypač akcentuoja dabartį. 3) Dažnai koučeriais būna be psichologinio išsilavinimo žmonės 4) esminis skirtumas, kad koučeriai orientuojasi į psichiškai sveikus žmones, siekiant optimizuoti jų veiklą, o ne koreguoti kaip daro psichologai-psichoterapeutai. Pastarieji gali ir padėti optimizuoti savo veiklą, nes tai sąlyginai lengviau. 5) Koučeriai ir psichoterapeutai gali daryti tą pačią veiklą, tik jų tikslinės grupės ir marketingas skiriasi. 6) Visgi bet kuris žmogus, kuris domisi ir turi daug praktikos, yra rekomenduojamas, gali padėti nepriklausomai ar jis koučeris be psichologinio išsilavinimo ar psichoterapeutas.
Ačiū, Antanai.
Labai sutinku su Jūsų nuomone, kurią išdėstėte punktais. Gal kai kuriuos dalykus tikslinčiau, bet pati esmė liktų panaši.
Tiesiog pokalbio metu taip „giliai” nekapstėme, tad ačiū, kad išsakėt mintis. Jos labai vertingos ir papildančios tai, kas parašyta straipsnyje.
Super straipsnis, labai patiko.