Žmogaus utėlėtumas – iš priešistorinių laikų atkeliavusi problema. Manoma, kad seniausios žinomos utėlių kiaušinėlių fosilijos yra maždaug 10 000 metų senumo. Taigi nuo senų senovės šie padarėliai kankina žmones ir platina įvairias ligas. Šiandien utėlėtumas yra tapęs ne tik nemalonia liga, bet ir socialine stigma ar tabu. Vis dėlto kiekvienam svarbu žinoti, kas yra utėlės, kaip atpažinti jų platinamas ligas ir kaip gydytis užpuolus šiems parazitams.
Utėlių rūšys ir utėlėtumo simptomai
„... patariama kitiems neskolinti galvos apdangalų, šalikų, paltų, sporto ir kitos aprangos, šukų ar plaukų šepečio.“ Žmogaus utėlėtumas (Pediculosis) – tai utėlių sukelta odos liga. O utėlės – mažyčiai besparniai parazitiniai vabzdžiai, kurie minta krauju. Nors geriausiai žinoma galvinė utėlė, žmonių krauju mintančių utėlių yra kelios rūšys. Jos skiriasi savo dydžiu ir gyvenamąja vieta, tačiau visas jas jungia kontakto su žmogumi poreikis – kitaip utėlės neišgyventų.
Trys žmones puolančių utėlių rūšys
Galvinė utėlė (Pediculus capitis)
Galvinės utėlės gyvena ir dauginasi galvos plaukuose. Jos yra maždaug sezamo sėklos dydžio (apie 2 mm), pilkšvos spalvos. Viena galvinė utėlė gali padėti iki 10 kiaušinėlių (glindų) per dieną, kuriuos pritvirtina prie plauko, arti odos. Iš jų išsivysto lervos, vėliau virstančios suaugusiomis utėlėmis. Taigi utėlėtumu užsikrėtusiųjų galvos plaukuose randama ir pačių utėlių. Utėlės ir jų kiaušinėliai lengviausiai pastebimi pakaušio srityje ir aplink ausis. Užsikrėtus galvinėmis utėlėmis pradeda niežėti odą utėlių įkandimo vietose. Dėl smarkaus niežėjimo žmogus pradeda intensyviai kasytis, atsiranda aiškiai matomų šašų. Jei į žaizdą, atsiradusią dėl nuolatinio kasymosi, patenka infekcija, gali išsivystyti vietiniai limfmazgių pakitimai (limfadenopatija).
Drabužinė utėlė (Pediculus vestimenti)
Drabužinė utėlė panaši į galvinę utėlę, tačiau yra kiek didesnė. Ši utėlių rūšis gyvena ir dauginasi drabužiuose, ypač jų siūlėse ir klostėse. Ant žmogaus odos šios utėlės nuropoja tik maitintis. Drabužinės utėlės dažniausiai apsigyvena benamių ir asocialių žmonių drabužiuose, nes jie nėra reguliariai skalbiami ir valomi, todėl susidaro puikios sąlygos utėlėms gyventi ir veistis. Žmonės, kurių rūbuose apsigyveno drabužinės utėlės, jaučia niežėjimą, nuolat kasosi, ant jų odos matomos įkandimų žymės.
Gaktinė utėlė (Phthirus pubis)
Gaktinių utėlių rūšis gyvena gaktos srities plaukuose. Kiek rečiau jas galima aptikti ant kitų kūno sričių plaukų, pavyzdžiui, blakstienų ar antakių. Gaktinėmis utėlėmis dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu, jos labiausiai paplitusios tarp lytiškai aktyvių 14–40 metų amžiaus žmonių. Utėlėmis taip pat galima užsikrėsti naudojantis bendrais rankšluosčiais ir patalyne su gaktinėmis utėlėmis užsikrėtusiu žmogumi. Užsikrėtus gaktinėmis utėlėmis pradeda niežėti gaktos sritį, žmogus pradeda kasytis. Pasireiškia ir išskirtinis požymis – mėlynos odos dėmės (Maculae ceruleae) utėlės įkandimo vietoje.
Utėlėtumo gydymas
Utėlėms naikinti naudojami medikamentai ir mechaninės jų šalinimo priemonės. Vaistai utėlėtumui gydyti vadinami pedikuliocidais. Dažniausiai vartojamas pedikuliocidų grupės vaistas permetrinas. Labai svarbus ir mechaninis utėlių šalinimas šukomis, asmeninė higiena ir švara namuose. Gydantis utėlėtumą būtina patalynę ir rūbus išskalbti kuo karštesniu vandeniu, kruopščiai išvalyti kilimus, patalpas ir baldų paviršių. Utėlių įkandimai sukelia niežėjimą, todėl dauguma užsikrėtusiųjų ima nevalingai kasytis. Jei oda nudraskoma, į ją gali patekti antrinė infekcija, todėl patariama stengtis nesikasyti, jei reikia, naudoti tepaliukus, slopinančius niežėjimą.
Profilaktinės priemonės
Patikimiausias būdas išvengti utėlėtumo plitimo – atidi šios nemalonios ligos profilaktika. Visų pirma, patariama kietiems neskolinti galvos apdangalų, šalikų, paltų, sporto ir kitos aprangos, šukų ar plaukų šepečio. Taip pat reikėtų nenaudoti patalynės, drabužių ar kitų daiktų, kuriais naudojosi sergantysis utėlėtumu.
Deja, net labai kruopštus higienos ir kitų profilaktinių priemonių laikymasis dažnai nepadeda, nes utėlėmis užsikrečiama labai lengvai. Užtenka trumpo kontakto su utėlėtumu sergančiu žmogumi mokykloje, darbe ar viešajame transporte, kad utėlės atsidurtų ant neužsikrėtusiojo drabužių ir odos. Pastebėjus užsikrėtimo ženklus, reikia kuo skubiau imtis utėlių naikinimo priemonių, kad jos nespėtų daugintis ir išplisti.
Utėlėtumas laikomas gėdinga liga, nes siejamas su nešvara ir prasta higiena. Vis dėlto utėlėmis labai lengva užsikrėsti, todėl nuo jų nė vienas (net ir didžiausias švaruolis) nėra apsaugotas. Susirgus utėlėtumu, tikrai neverta panikuoti, nes utėlės, nors ir nemalonus, tačiau ne itin pavojingas parazitas, kurį, naudojant medikamentus ir laikantis tinkamos higienos, nesunku išnaikinti.
Lithuanian