Grupė:
Šlapimo ir lytinių organų sistemai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai
Girtuoklė (lotyniškai Vacciniumuliginosum) – dar kitaip vadinama vaivoru. Tai erškėtinių šeimai priklausantis, iki 1,5 metro užaugti galintis krūmokšnis arba krūmas. Augalo šakos yra kylančios, pilkai rudos, be plaukelių, apvalios. Lapai pilkai žali, ovalūs arba pailgi (primena kiaušinį), apačioje išvagoti ryškiomis gyslomis, krašteliai lygūs. Girtuoklės žiedai būna rausvi arba balti, auga ant ilgų žiedkočių, telkiasi po kelis šoninių šakučių viršūnėse. Vaisius – daug sėklų talpinanti, tamsi (tamsiai mėlyna arba juoda), ploną odelę turinti sultinga uoga. Augalas žydi gegužės–birželio mėnesiais, o sėklos subręsta liepą–rugsėjį. Dauginasi atlankomis ir sėklomis.
Vaivorai Lietuvoje yra plačiai paplitę ir dažni. Mėgsta rūgštų dirvožemį, saulės spindulius, todėl gali būti aptinkami pelkėse, pušynuose, beržynuose, mišriuose miškuose.
Veikliosios girtuoklės medžiagos: fruktozė, gliukozė, sacharozė, ląsteliena, vitaminas C, dažomosios medžiagos, arbutinas, mineralinės medžiagos (fosforas, kalis), pektinai, rauginės medžiagos, organinės rūgštys (obuolių, citrinų), flavonoidai, askorbo rūgštis, antocianai.
Gydomosiomis savybėmis pasižyminčios girtuoklės yra naudojamos liaudies medicinoje. Jos tinka turintiems virškinimo sistemos sutrikimų (skatina virškinamojo trakto liaukų sekreciją, gerina virškinimo procesus, gydo enterokolitą, gastritą, laisvina užkietėjusius vidurius). Augalas taip pat pasižymi šlapimo takus dezinfekuojančiomis savybėmis, todėl gali būti tinkamas pielitui gydyti.