Petražolė – žolė, šaknys

Sėjamoji petražolė (lotyniškai Petroselinum sativum) – tai salierinių šeimai priklausantis, dvejus metus gyvuojantis, labai kvapnus, iki 1 metro užaugti galintis žolinis augalas. Petražolė turi gelsvai baltą liemeninę šaknį, iš kurios išauga vertikalus, šakelėmis apaugęs, plikas, žalias stiebas. Lapai žali, pliki, paviršius blizgus. Petražolės žiedai yra gelsvai žalsvi, nedidukai ir telkiasi į skėčio pavidalo žiedynus. Vaisius – pilkai žalias ir mažas. Augalas žydi vasarą, birželio–liepos mėnesiais, o sėklos subręsta rugpjūtį. Pirmaisiais augimo metais petražolė formuoja šaknį ir lapus, o antraisiais užauga stiebas su žiedynu.

Petražolė Lietuvoje dažnai auginama kaip prieskonis darželiuose, soduose.  Lietuvoje labiausiai paplitusios dvi rūšys – šakninė petražolė ir lapinė petražolė.

Veikliosios sėjamosios petražolės medžiagos:

– gausu vitaminų (E, C, B1, B2, K, PP);
– riebalai;
– angliavandeniai;
– mineralinės druskos (cinkas, fosforas, manganas, fluoras, kobaltas, kalcis, geležis, molibdenas, nikelis, stroncis);
– eterinis aliejus (sudarytas iš apiolio, bergapteno, miristicino, kumarino, pineno);
– flavonoidai;
– beta karotinas;
– azotinės medžiagos;
– cukrus;
– liuteolinas;
– celiuliozė.

Turtinga sudėtimi ir gydomosiomis savybėmis pasižyminti petražolė kaip vaistinis augalas yra plačiai naudojama liaudies medicinoje. Petražolės didina šlapimo takų tonusą, skatina šlapimo išsiskyrimą, todėl yra tinkamos inkstų ir šlapimo takų infekcijoms bei inkstų ir šlapimo pūslės akmenligei gydyti. Taip pat petražolės didina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina virškinimo procesus, taigi padeda esant  sumažėjusiam skrandžio rūgštingumui. Vartojamos išoriškai petražolės gydo vabzdžių įkandimus, balina pigmentines dėmes.

Petražolės preparatų nerekomenduojama vartoti ketinantiems kaitintis soliariume arba saulėje, nes petražolės didina jautrumą UV spinduliams. Nėščiosioms nerekomenduojami preparatai iš petražolių sėklų.