Grupė:
Dermatologiniai susirgimai, Kvėpavimo sistemai, Nervų sistemai, Nuo skausmo, Širdies ir kraujagyslių sistemos veiklai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai
Vaistinė melisa (lotyniškai Melissa officinalis) – tai notrelinių šeimai priklausantis, daugiametis, iki 80 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Melisa turi gelsvos spalvos šaknis ir išsišakojusį šakniastiebį, iš kurio išauga vertikalios padėties, turintis briaunas, šakelėmis ir plaukeliais apaugęs stiebas. Augalo lapai žali, taip pat apaugę smulkiais plaukeliais, kiaušinio formos su nusmailėjančia viršūne, dantytais krašteliais iš šiek tiek užlinkę. Sutrynus lapą tarp pirštų pasklinda malonus citrinos kvapas. Melisos žiedai – pilkšvi arba balti, telkiasi tarp lapų. Vaisiai – tamsios spalvos riešutukai. Augalas žydi vasarą, liepos–rugpjūčio mėnesiais, o sėklos subręsta rugsėjį.
Natūraliai Lietuvoje vaistinės melisos neauga, tačiau gali būti auginamos soduose ir daržuose, jos mėgsta drėgną dirvožemį ir saulėtas vietas.
Veikliosios vaistinės melisos medžiagos: vitaminas C, organinės rūgštys (ursolo, kavos), karčiosios medžiagos, eterinis aliejus (susideda iš geraniolio, citralio, linalolio), rauginės medžiagos, saponinai, mineralinės medžiagos, gleivės, riebalai, taninai, askorbo rūgštis.
Gydomųjų savybių turinčios vaistinės melisos yra naudojamos liaudies medicinoje. Jos veikia centrinę nervų sistemą (veikia raminančiai, gydo nemigą, slopina susijaudinimą, malšina galvos skausmus), tinka turint virškinamojo trakto sutrikimų (atpalaiduoja skausmingus spazmus, slopina pykinimą ir vėmimą, gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą į plonąjį žarnyną), širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų (augalas stiprina širdies raumenį, plečia kraujagysles, gydo arterinę hipertenziją), kvėpavimo sistemos sutrikimų (padeda peršalus, sergant gripu). Išoriškai vartojamos melisos gydo žaizdas, skatina odos regeneracinius procesus.