Grupė:
Nervų sistemai, Šlapimo ir lytinių organų sistemai, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai
Žalioji rūta (lotyniškai Ruta graveolens) – tai rūtinių šeimai priklausantis, daugiametis, iki 80 centimetrų užaugti galintis žolinis augalas. Rūta turi vertikalios padėties, pliką, melsvai pilką ir gausiai šakelėmis apaugusį stiebą. Augalo lapai yra žali, pražanginiai, porą kartų ne poromis plunksniški, pailgos formos (primena kiaušinį), su koteliais. Žaliosios rūtos žiedai turi 4 arba 5, žaliai geltonus, į vidų užsilenkusiomis viršūnėlėmis vainiklapius. Taurėlapiai taip pat gali būti 4 arba 5, nedidukai, atrodo kaip nusmailėjantys trikampiai. Žiedai telkiasi į skėčio pavidalo žiedynus. Augalas turi nuo 8 iki 10 kuokelių. Vaisius – skiautėta dėžutė. Augalas žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.
Lietuvoje rūtos natūraliai neauga, tačiau gali būti dirbtinai auginamos soduose ir darželiuose.
Veikliosios žaliosios rūtos medžiagos:
– glikozidas rutinas;
– anyžių rūgštys;
– rauginės medžiagos;
– vitaminas C;
– eterinis aliejus;
– kaprilo;
– kaprono ir palmitino rūgštys;
– mineralinės medžiagos;
– gyvasakiai;
– karčiosios medžiagos;
– alkaloidai;
– furokumarino junginiai (psoralenas, bergaptenas).
Gydomųjų savybių turinčios žaliosios rūtos yra naudojamos liaudies medicinoje. Jos tinka aterosklerozei gydyti ir klimakterinio periodo simptomams palengvinti, arteriniam kraujo spaudimui mažinti, reumatui, epilepsijai gydyti. Rūtos pasižymi šlapimo ir tulžies išsiskyrimą skatinančiomis, raminamosiomis, kraujo krešumą didinančiomis savybėmis (todėl tinka kraujavimui stabdyti).
Žaliosios rūtos preparatų nerekomenduojama vartoti asmenims, turintiems padidėjusį kraujo krešumą, padidintą jautrumą UV spinduliams.