Didžioji ugniažolė

Grupė: Dermatologiniai susirgimai, Imuninei sistemai, Kvėpavimo sistemai, Nuo gerklės skausmo, Virškinimo sistemai ir medžiagų apykaitai

Didžioji ugniažolė (lotyniškai Chelidonium majus) – aguoninių šeimai priklausantis, žolinis, ilgai gyvuojantis, daugiametis, nuodingas augalas. Ugniažolės užauga iki 1 metro aukščio, turi plonas šaknis ir trumpą šakniastiebį. Iš šakniastiebio išauga keli plonyčiai, lapuoti, plaukeliais apaugę stiebai. Augalo lapai tamsiai žali (apačia melsva), ploni, suskaldyti į keletą skilčių. Apatiniai lapai turi kotelius, o viršutiniai – bekočiai. Žiedai – geltonos spalvos, susibūrę į skėtukus. Ugniažolės vaisius – vienalizdis. Jame esančias juodas sėklytes išnešioja skruzdėlės. Tokiu būdu augalas dauginasi. Nulaužus ar pažeidus bet kurią augalo dalį, iš jo išsiskiria oranžinės spalvos tirštos sultys. Augalo žydėjimo metas – gegužė–rugsėjis.

Gerai Lietuvoje žinoma didžioji ugniažolė čia plačiai paplitusi. Ugniažolės mėgsta drėgną, azoto turintį dirvožemį, todėl gausiai auga pamiškėse, pakrūmėse, panamėse, dykvietėse, soduose, daržuose.

Veikliosios didžiosios ugniažolės medžiagos: organinės rūgštys, vitaminas C, chelidoninas, cheleritrinas, alkaloidai, eteriniai aliejai, flavonoidai, gleivės, mineralinės medžiagos, berberinas, sakai.

Gydomųjų savybių turinti ugniažolė plačiai naudojama liaudies medicinoje: ji efektyviai mažina spazmus, slopina skausmus, ramina. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad ugniažolė – nuodingas augalas. Per didelis ugniažolės sulčių kiekis gali suparalyžiuoti ar sukelti dusulį, todėl prieš ją naudojant būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Šį augalą draudžiama naudoti sergantiesiems depresija, bronchine astma, epilepsija.